Po susitikimo su premjeru Ivaru Guodmaniu ketvirtadienį, Rusijos pasiuntinys Viktoras Kaliužnyj pabrėžė, kad kalbėta buvo visai ne apie “išsiųsto diplomato” reikalą, bet apie aukšto rango pareigūnų apsikeitimą vizitais ir ekonominius santykius, penktadienį Latvijos dienraštyje „Diena“ rašo Aivaras Ozoliņšas.
Sąmoningai ar nesąmoningai pasiuntinys taikė Maskvai įprastus Latvijos laikymo už trumpos virvelės metodus – žadėdamas aukšto lygio vizitus ir ekonominę naudą. Tai dalis Rusijos „skaldyti ir valdyti“ taktikos santykiuose su Europos Sąjungos valstybėmis. Latvijai šiuo metu skirtas „gero vaikino“ vaidmuo, kurį valdžia džiugiai ir uoliai atlieka.
Eilinį valstybininkų pataikavimo priepuolį sukėlė sekmadienį TV3 laidos „Nieko asmeniško“ pareiškimas, kad iš Latvijos esą išsiųstas Rusijos pasiuntinybės pirmasis sekretorius. Galiausiai pasirodė, kad žinia ir nebuvo visai tiksli, tačiau ir ne iš piršto laužta.
Pirma, vienas Rusijos diplomatų yra įtrauktas į Šengeno valstybių „juodąjį sąrašą“, kaip trečiadienį patvirtino Užsienio reikalų ministerija, o po Latvijos prisijungimo prie Šengeno zonos - automatiškai įgyja nepageidaujamo asmens statusą, todėl turi būti išsiunčiamas. Taip neįvyko, ko gero, dėl abipusio susitarimo, kad šis diplomatas pats išvažiuos pasibaigus jo vizos galiojimo laikui.
Antra, iki šiol nežinoma, ar kalbama tik apie diplomatą, kurio buvimas Šengeno zonoje kelia problemų, ar rimčiau „užkliuvęs“ kuris nors kitas diplomatas vis tik tyliai išvyko iš Latvijos, o kalbos apie Šengeną yra skirtos dėmesiui nukreipti.
Vien toks tylus pritarimas leisti vienam galimam Rusijos šnipui tęsti veiklą Latvijoje ar kitam – išvykti be įprasto tokiems atvejams paviešinimo, nedaro garbės valdžiai. Tačiau visiškai skandalinga buvo URM reakcija į Rusijos pasiuntinybės reikalavimą nubausti kaltus.
Jau įprasta, kad Rusijos pasiuntinys nurodo Latvijos valdžios įstaigoms, kaip veikti. Ir šį kartą pasiuntinybės atstovas pareikalavo, kad „melų“ platintojai neliktų nenubausti, ir kad dėl šio dalyko pasisakytų URM bei Nacionalinė radijo ir Televizijos taryba. Taip pat įspėjo, kad tokios „antys“ gali pabloginti abiejų valstybių santykius. NRTVT šį kartą nesikišo. Tarybos pirmininkas Abramas Kleckinsas pareiškė, kad taryba neprivalo spręsti ar žinios atitinka tikrovę.
Užtat, URM iškarto pradėjo antrinti V. Kaliužno šnipų lizdui. Ministras Maris Riekstinšas „reiškė pasipiktinimą“ ir pranešė, kad žinia neatitinka tikrovės. „Nesuprantama, iš kur tokie gandai kyla“, pyko ministerijos valstybės sekretorius Normanas Penke ir žadėjo „tartis su teisininkais dėl galimų veiksmų“. Premjeras I. Guodmanis buvo santūresnis, tačiau taip pat pavadino tai „gandų skleidimu“. Ir Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininkas Andris Berzinšas trečiadienį Rusijos žinių portalui „Regnum.ru“ aiškino, kad žinios neatitinka tikrovės ir sakė esą „kažkas nori apsunkinti mūsų santykius su Rusija“.
Diplomatija ir šnipinėjimas nėra sritys, kuriose galėtume tikėtis visiško nuoširdumo iš valdžios, tačiau ir čia galime reikalauti, kad mums nors nemeluotų, ne taip kaip šį kartą – pilnai paneigė, o vėliau dalinai patvirtino.
Vadovų hiper nervingumas dėl „gerų“ santykių su Maskva gruodžio pradžioje virto grubia cenzūra, kuomet iš LTV programos buvo išimtas filmas apie V. Putiną. Iš karto po to į Latviją atvyko Rusijos užsienio reikalų ministras. Anksčiau, beveik metus neratifikuota sienos sutartis sulaikydavo valdžią nuo Estijos rėmimo prieš Rusijos išpuolius, nuo pasisakymų dėl ES planuojamo „Gazprom klausimo“.
Dabar V. Kalužnyj žada surengti prezidento V. Zatlerio vizitą Rusijoje ir būsimojo premjero V. Putino vizitą Rygoje. Neseniai jo „dykai“ siūlytos dujos tapo europinių kainų dujomis, tačiau reikia manyti, abipusiai vizitai būtų naudingi mažų mažiausiai keletui ministrų ar įtakingiems partijų nariams. Dėl to valdžia regimai pasirengusi ir šiemet pasilikti žeminančioje priklausomybėje nuo Kremliaus užgaidų ir paversti Latviją dar vienu Rusijos Trojos arkliu Europos Sąjungoje.
