NATO viršūnių susitikimas Bukarešte patraukė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį, tačiau analogiški susitikimai Rytuose, kur veikia NATO analogas – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), praeina beveik nepastebimi.
Tai atspindi ir realią organizacijų įtaką. NATO vienija galingiausias pasaulio šalis. Rytų blokas, Rusijos sukurtas siekiant išsaugoti įtaką posovietinėje erdvėje, gali pasigirti nebent autoritarinių diktatorių gausa.
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, kurios ištakos siejamos su dar 1992 m. Dušanbėje pasirašyta Kolektyvinio saugumo sutartimi, buvo sukurta 2002 metais. Šis blokas taip ir netapo reikšmingas karine prasme. Blokas apima Vidurinės Azijos respublikas – Kirgiziją, Kazachstaną, Tadžikistaną; Armėniją, Azerbaidžaną, Rusiją ir Baltarusiją. Uzbekistanas anksčiau priklausė KSSO, bet pasitraukė. Dabar Islamo Karimovo vyriausybė vėl pareiškė norą jungtis į šią struktūrą ir pasirašė prisijungimo protokolą. Bloko deklaracijos apie karinę integraciją, bendrų pajėgų kūrimą dažniausiai lieka popieriuje. Tiesa, sukurtos greitojo reagavimo pajėgos, kurias sudaro apie 4000 karių, bet jų nėra ko nė lyginti su aplinkinių šalių karine galia.
Organizacijos struktūra labai biurokratizuota ir gana gremėzdiška. Pagrindinius sprendimus, net ir nelabai svarbius, priiminėja Kolektyvinio saugumo taryba. Jai priklauso valstybių-narių prezidentai. Daugelis Vidurinės Azijos diktatorių labai liguistai reaguoja į bet kokius tarpvalstybinių struktūrų mėginimus apriboti jų galias, tad dauguma sprendimų taip ir lieka neįgyvendinti. KSSO būdinga iškerojusi biurokratija ir nepagrįsta plėtra: kuriamos vis naujos ir naujos komisijos, tarybos ir komitetai, rengiamos koncepcijos, programos, deklaracijos ir strategijos, jos iškilmingai pasirašomos ir tuoj pat užmirštamos.
Be organizacinių trūkumų, KSSO nuo pat pradžios drasko vidiniai prieštaravimai. Nors deklaruojama bendra gynyba nuo užsienio agresoriaus, realiai šalims grėsmę kelia vidaus nestabilumas. Pirmas sutarties straipsnis teigia, kad valstybės atsisako naudoti jėgą tarpvalstybiniuose santykiuose. Vis dėlto tai nesutrukdė Armėnijai ir Azerbaidžanui kovoti dėl Kalnų Karabacho, net ir dabar retkarčiais pagrasinama karinės jėgos panaudojimu. Rusija pažeidžia kitą sutarties straipsnį, draudžiantį imtis veiksmų, kurie būtų nukreipti prieš kitą valstybę – sutarties dalyvę. Rusija palaikė ir iki šiol „slapta“ palaiko Armėniją konflikte dėl Kalnų Karabacho.
Diktatorių „šventoji sąjunga“
Kadaise po Napoleono Bonaparto nuvertimo Europos monarchai sukūrė sąjungą, nukreiptą prieš revoliucijas Europoje. Neseniai sugrįžęs į organizaciją Uzbekistanas pasiūlė sukurti tarptautines „antirevoliucines“ baudžiamąsias pajėgas posovietinėje erdvėje. Uzbekistanas ypač suinteresuotas, kad KSSO taptų vidaus stabilumo ir režimo išlikimo garantu. Mat I. Karimovo autoritarinis režimas nuolat susiduria su ginkluotais islamistų opozicijos išpuoliais.
Šis scenarijus sulaukia mažai palaikymo, nes pasiūlymas buvo pateiktas dar 2005 m., tačiau iki šiol apsiribojama kalbomis. Kirgizija po „tulpių revoliucijos“ nesuinteresuota „antioranžiniu aljansu“. Daugiau padaryta žvalgybos tarnybų bendradarbiavimo srityje, nes Rusija pažadėjo suteikti Taškentui pagalbą kovoje su „terorizmu“. Po Andižano įvykių Uzbekistano autokratui Rusijos palaikymas ypač svarbus, nes Vakarų parama prarasta. Posovietinės erdvės diktatorius labai domina ir KSSO teikiama galimybė kur kas pigiau pirkti rusiškus ginklus, nes KSSO šalims taikomos Rusijos vidaus rinkos kainos.
KSSO ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija
Bandymai paversti KSSO alternatyva NATO, atsverti Vakarų bloko jėgą kol kas nesėkmingi. Egzistuoja scenarijus sujungti Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją (ŠBO) ir KSSO. Toks blokas, kuriame dalyvautų Kinija, taptų rimta geopolitine ir karine jėga. Dar Bišbeko susitikimo metu nuskambėjo pranešimai, kad Rusija ir Kinija ketina kurti Rytų karinį bloką. Tai sukėlė didelį nerimą JAV. Vis dėlto yra priežasčių, kurios sunkina karinę integraciją. Rusija ir Kinija, nepaisant tariamai nuoširdžios draugystės ir abipusių reveransų, iš tikro yra nuožmios konkurentės dėl Vidurinės Azijos. Bendros ŠBO pajėgos galimos, bet jos būtų labiau simbolinės. Vargu ar Kinija ir Rusija sutiktų perduoti savo branduolinių pajėgų ar dalies kariuomenės valdymą tarpvalstybinei struktūrai.
Iki šiol bandymai paversti KSSO alternatyva NATO blokui nepasisekė. Organizacija ir toliau tebėra Kremliaus įrankis įtakai Vidurinėje Azijoje išsaugoti bei posovietinių autokratų saugumo garantijoms teikti. Kol nėra stiprių bendrų karinių pajėgų, kol organizacijos šalių vidaus stabilumas kelia daugybę klausimų, kalbėti apie įtakingą ir stiprią Rytų kolektyvinio saugumo sistemą gana sudėtinga.
Evaldas Mikutis
