Rusijos karinių oro ir kosmoso pajėgų vadas Sergejus Kobylašas leidiniui „Krasnaja zvezda“ pareiškė, kad šalis išsiųs viršgarsinius bombonešius „Tu-160“ į Arktį. „Šiais metais lėktuvais „Tu-160“ mes planuojame perkristi į Anadyrą“, – pareiškė jis. Vėliau dar pridūrė: „Dabar Arktis turi mums strateginę reikšmę, todėl mes įrengiame sau naujus oro uostus ir infrastruktūrą, kuri leis užtikrinti šalies saugumą iš jūrų sienų pusės“.
Strateginiai bombonešiai „Tu-160“
Pats šiauriausias Rusijos miestas Anadyras yra įsikūręs už 800 metrų nuo Aliaskos. Praėjusių metų spalį Rusija Anadyre atliko karinės aviacijos mokymus, kuriuose dalyvavo bombonešiai „Tu-22M3“, šioje vietovėje pasirodę pirmą sykį. „Šiuose mokymuose dalyvavo daugiau nei 20 lėktuvų, įskaitant ir tolimojo nuotolio bombonešius „Tu-22M3“, degalų lėktuvas „Il-78“, penkiuose oro uostuose ir dviejuose poligonuose“, – tuomet skelbė Rusijos gynybos ministerija.
Bombonešis „Tu-160“ pastaruoju metu itin dažnai šmėžuoja naujienų antraštėse. Leidinyje jau buvo rašoma, kad kovo mėnesį Maskva paskelbė apie visišką „Tu-160“ lėktuvų parko atnaujinimą. „Mes pasirengę įsigyti visą strateginių bombonešių „Tu-160“ naujosios versijos parką ir atlikti dabartinių lėktuvų modernizaciją. Jiems būtų paliktas tik pats korpusas, o visa įranga ir varikliai būtų pakeisti“, – pareiškė gynybos ministro pavaduotojas Jurijus Borisovas. Pasak jo, šis nauja karinės aviacijos grupė bus parengta 2030-iesiems.
Aišku, „Tu-160“ yra dar Šaltojo karo laikų epochos lėktuvas. Jo pirmasis skrydis įvykdytas 1982-aisiais, o kariuomenėje jis atsirado dar vėliau – 1987-aisiais. Tuomet buvo kalbama, kad tai amerikiečių legendos „B-1“ analogas, tačiau skirtingai nuo pastarojo, „Tu-160“ išlaiko savo branduolinio bombonešio vaidmenį. Manoma, kad Rusijoje šiuo metu yra apie 25 tokio pobūdžio lėktuvus.
2015-aisiais Rusija paskelbė, kad atnaujina „Tu-160“ gamybą. Matyt, tai buvo laikinos priemonės, ir „Tu-160“ tarnaus tol, kol neatsiras naujos kartos bombonešiai. Maskva nuolat stengiasi pažymėti, kad dabartinė „Tu-160“ mašina yra visiškai kitokia negu originalus praėjusio amžiaus pabaigos orlaivis.
Misija – įsitvirtinti Arktyje
Skrydžiai per Arktį – tai viena iš bendrų Rusijos pastangų įtvirtinti savo galingą karinį dalyvavimą regione, kuris dėl šylančios temperatūros tampa vis mažiau atšiaurus. Rusų kariuomenės planuose – pastatyti 14 kv. kilometrų karinę bazę atokioje ir ledynais padengtoje Prano Juozapo žemėje. Maskva jau pasistatė šiame rajone naują karinį oro uostą. Bazė Prano Juozapo žemėje tapo antru Arkties kariniu objektu, kurį gynybos tikslais pasistatė Vladimiras Putinas. Pirmasis objektas yra dislokuotas šiaurinėje Kotelnų salos dalyje. Tuomet BBC skelbė, kad „Rusija statys dar keturias karines bazes Arktyje – Rogačiove, Schmidto iškyšulyje, Vangelio saloje ir Srednij saloje“. Maskva taip pat atstato sovietinę bazę Alakurtti apylinkėse, šalia Suomijos.
Rusija – toli gražu ne vienintelė šalis, kuri veržiasi pasinaudoti atšilimo nauda Arktyje, tačiau šiame regione ji veikia aktyviau už visas likusias. JAV gynybos ministerija 2016-aisiais savo ataskaitoje pažymėjo, kad daugiau nei 20 proc. Rusijos sausumos žemės yra už Poliarinio rato. Oficialiai arktinėmis valstybėmis yra laikomos aštuonios valstybės: JAV, Kanada, Danija, Suomija, Islandija, Norvegija, Švedija ir Rusija. Tačiau šiame regione aktyviai veikia ir kitos šalys, ypač Kinija.
Pentagonas taip pat savo ataskaitoje pažymėjo, kad Rusija Arktyje turi keturis esminius interesus, pradedant „nacionaline strategine resursų baze, pasitarnaujančia socialiniam-ekonominiam šalies vystymuisi“. Rusija taip pat pateikia „pernelyg nepamatuotas jūrų pretenzijas“ trijų tarptautinių sąsiaurių, išsidėsčiusių Šiaurės jūros kelyje, atžvilgiu. „Rusijos Šiaurės jūros kelių taisyklės reikalauja leidimo iš laivų, įskaitant ir suverenius jūrų laivus, juo plaukti, įskaitant ir visus teritorinius vandenis ir ekonomines zonas Arkties vandenyne, į kuriuos pretenduoja Rusija“. Ataskaitos autoriai taip pat pažymėjo, kad „JAV užprotestavo šias nepamatuotas jūrines pretenzijas kaip neatitinkančias tarptautinės teisės normų, ir jų nepripažįsta“.
