Gruodžio 19 d. Baltarusijoje numatyti prezidento rinkimai. Yra įregistruota 10 kandidatų – Aleksandras Lukašenka, Vladimiras Nekliajevas, Andrejus Sanikovas, Jaroslavas Romančiukas ir kiti, visuomenei nelabai žinomi pretendentai į prezidento postą.
Šalies žmonės nori pokyčių, nori laisvai gyventi, keliauti ir reikšti savo nuomonę; kaip sakė viena studentė – „aš noriu kvėpuoti laisve“. Tačiau Baltarusijos visuomenė yra susiskaldžiusi: vieni nori išvažiuoti iš šalies, kiti įnirtingai kovoja prieš dabartinį režimą, o treti yra patenkinti gyvenimu ir netrokšta jokių pokyčių.
Internetas galbūt yra vienintelė priemonė, suteikianti galimybę sužinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, nes žiūrint televiziją, pateikiančią tik geras arba nereikšmingas naujienas (pavyzdžiui, apie derlių arba sporto naudą tautai), neįmanoma susidaryti objektyvios nuomonės. Laikraščiai, kaip ir nacionalinė televizija, – tik akių dūmimas. O juk dauguma baltarusių gyvena mažuose miestuose ir kaimuose, kur vienintelis langas į pasaulį tėra televizija. Dauguma tokių piliečių ir sudaro tą trečiąją grupę.
Tačiau ne jie vieninteliai: yra labai „prolukašenkiškų“ jaunų žmonių, yra ir tokių, kurie tiesiog bijo pasakyti ką nors prieš šalies vadovą, nes žino, kas jų laukia už nepaklusnumą. Tokias žmonių pozicijas pamačiau dar prieš važiuodama į Minską, kai išsiunčiau žinutę keliems nacionaliniams „smegenų centrams“, klausdama, ar jie galėtų su manimi susitikti ir aptarti klausimus, susijusius su Baltarusijos ir Lietuvos bendradarbiavimu. Tačiau jokio atsakymo negavau.
Lapkričio 24 d. Minske, Oktiabrskaja aikštėje, Baltarusijos opozicija surengė nesankcionuotą mitingą, kuriame dalyvavo apie 5 tūkstančius žmonių. Tai buvo bene didžiausia demonstracija nuo 1999 metų. Šį kartą aikštėje nebuvo nė vieno milicininko, tik keletas karininkų iš Vidaus reikalų ministerijos. Žmonės tęsė savo demonstraciją Nepriklausomybės aikštėje, kur yra Baltarusijos parlamentas, Ministrų Taryba ir Centrinė rinkimų komisija, tačiau ten jų buvo kur kas mažiau.
Opozicionieriai nepatyrė jokios prievartos, kaip būdavo anksčiau. Šalies vadovybė ir taip supranta, kad opozicija rinkimuose neturi jokių šansų, o mušti žmones ir kišti juos į kalėjimą reikštų valdžios autoriteto griovimą Europos Sąjungos, su kuria pastaruoju metu bandoma suartėti, akyse. Įsitikinęs savo pergale, A. Lukašenka net atsisakė jam agitacinei kampanijai skirtų 30 min. televizijos laiko, palikdamas šią galimybę kitiems kandidatams.
Kitą dieną, lapkričio 25-ąją, Minske vyko penktoji specializuota paroda „Bankas. Draudimas. Lizingas – 2010“, į kurią susirinko Baltarusijos verslo elitas. Kaip bebūtų keista, nė viena organizacija nepanoro kalbėti apie Baltarusijos ir Lietuvos ekonominį bendradarbiavimą. Vieni pareiškė, kad nėra suinteresuoti dvišalių santykių plėtra, kiti, pažadėję, kad grįš po penkių minučių, kažkur dingdavo... Matyt, nebuvo informuoti, kad gali sulaukti tokių klausimų, todėl nežinojo, ką atsakyti.
Tačiau pavyko pasikalbėti su opozicinių pažiūrų žmonėmis apie rinkimus, atominę elektrinę ir verslą Baltarusijoje. Tad ką gi mano paprasti Baltarusijos žmonės, atsakydami į autorės pateiktus klausimus?
1. Kas lėmė A. Lukašenkos palaikymo sumažėjimą ir kodėl nėra aiškaus požiūrio į opoziciją?
Per pastaruosius 17 metų beveik kiekvienas Baltarusijos pilietis ne kartą asmeniškai pajuto valdžios neteisingumą, ir kiekvienais metais tokia patirtis didėja. Žmonės tapo labiau išsilavinę – ne tik jaunimas, bet ir vidutinė klasė pabuvo Europoje, pradėjo domėtis šalies socialiniu ir politiniu gyvenimu, taip pat moka naudotis internetu. Didelį vaidmenį vaidina valdžios itin kruopščiai slepiamas šalies ekonomikos nuosmukis.
Ankstesni A. Lukašenkos šalininkai mato, kad jo darbo stilius, buvęs priimtinas prieš 17 metų, šiandien tapo neaktualus ir priveda prie skurdo, o naujų šalininkų dabartinis prezidentas taip ir nesulaukė. Objektyviai mąstant, žmonės bijo santykių su Rusija pablogėjimo padarinių (turint omenyje rusus, gyvenančius šalyje, istorines tradicijas ir ekonominę priklausomybę). Mąstant subjektyviai, žmonės psichologiškai pavargo ir prezidento poste nori matyti naują žmogų.
Visuomenėje nėra aiškaus požiūrio į opoziciją, nes nėra aiškios informacijos apie jos atstovus. Valdžia nevengia kaltinti ją visomis įmanomomis nuodėmėmis ar tiesiogiai įžeidinėti oficialiose kalbose. Patys opozicijos atstovai negali susišnekėti tarpusavyje, rasti bendrą elgesio liniją, o A. Lukašenka, pasirodo, gali. Žiniasklaida yra užgniaužta, informacija kontroliuojama, patikimų žinių galima rasti tik internete.
Tam tikri informacijos šaltiniai byloja, kad keletas opozicijos atstovų kandidatų sąraše yra dabartinės valdžios projektas. Pavyzdžiui, kai kurie atstovai yra gerai finansuojami, tačiau niekas nežino, iš kur jie gauna finansavimą. Taip pat kai kurie iš jų, nors dalyvauja nesankcionuotuose mitinguose (tai yra laikoma administraciniu pažeidimu), lieka nenubausti. Yra ir tokių kandidatų, kurie atlieka pėstininkų vaidmenį, nes neturi jokio ekonominio ar politinio potencialo. Atrodo, kad opozicijos atstovų įregistravimas kandidatais išties tėra demokratinių rinkimų iliuzija ir tam tikras būdas gauti pažadėtus pinigus (ES pažadėjo Minskui už sąžiningus rinkimus 3 mlrd. eurų). Visi žino, kas laimės rinkimus, ir laimės juos demokratiniu būdu.
2. Ar Baltarusijos opozicija palaiko santykius su Rusija ir Lietuva? Jeigu taip, kaip jie pasireiškia?
Nėra konkrečių įrodymų. Tačiau Rusija turi daug galimybių įsitraukti į šią rinkiminę kampaniją – finansinius resursus, Rusijos valdžios autoritetą Baltarusijos piliečių tarpe. Lietuva tokių galimybių neturi. A. Lukašenka pareiškė, kad V. Nekliajevą ir A. Sanikovą finansuoja Rusija, tačiau to niekas iš tikrųjų nežino.
Dalios Grybauskaitės nuomonę, kad tikimasi skaidrių rinkimų, išgirdo tik maža politiškai angažuotos visuomenės dalis, kitiems šalies piliečiams vakarietiškų politikų nuomonė nėra aktuali ir svarbi, nes jų paprastai niekas nežino.
3. Politologas Aleksandras Feduta pareiškė, kad nė vienas prezidentas nebus išrinktas be Rusijos palaikymo, o net jei ir būtų išrinktas, neišsilaikys nė metų, jei nesutvarkys ekonominių santykių su Rusija. Atsižvelgiant į tai, kad Rusija pradėjo informacinį karą prieš A. Lukašenką, kokia tikimybė, kad opozicija laimės šiuos rinkimus?
Aleksandras Feduta pervertina Rusijos įtaką. Veikiau kalbama apie tai, kad ekonominė dviejų valstybių nesantaika padarys žalos Baltarusijai. Tačiau tai nereiškia, kad Baltarusija be Rusijos negali egzistuoti ir vystytis.
Kita vertus, Rusija gali panaudoti platų išteklių spektrą situacijai pakeisti. Tik klausimas, kokią strategiją ji pasirinks. Šiuo metu naudojama propagandinių metodų ir ekonominio spaudimo kombinacija. Kad ir kas taptų Baltarusijos prezidentu, santykius su Rusija reikia gerinti, nes mes [baltarusiai] ekonomiškai priklausome nuo jos, diduma mūsų produkcijos eksportuojama į Rusiją, o jei išsirutulios prekybinis karas, kur mes ją eksportuosime? Ginčytis su Rusija jokiu būdu negalima.
4. Ar jaučiama aiški Europos Sąjungos pozicija Baltarusijos atžvilgiu?
Realių įtakos svertų nebuvimas suteikė ES galimybę suformuluoti reikalavimus dėl rinkimų ir bendros šalies situacijos. Net jeigu Baltarusija taptų visiškai demokratine šalimi, pačios ES ekonominių problemų aplinkybėmis vargu ar galima būtų tikėtis europietiškos pagalbos. Dėl to Briuseliui lengviau perduoti problemos sprendimą Rusijos vadovybei, kuri pastaruoju metu demonstruoja norą suartėti su pagrindinėmis Europos šalimis.
„Po istorijos su Dalios Grybauskaitės pareiškimais – ne“, – tokią nuomonę išsakė vienas jaunuolis. Omenyje turimas D. Grybauskaitės pasisakymas, kad „A. Lukašenka yra ekonominio ir politinio stabilumo Baltarusijoje ir jos nepriklausomybės garantas. Mes [Lietuva] nenorėtume, kad mūsų kaimynė būtų antra Rusija.“ Daugelis baltarusių suvokia Lietuvos prezidentės žodžius kaip dabartinio režimo ir jo įkūnijimo, A. Lukašenkos, palaikymą.
Europos Sąjunga gerai supranta, kad jai teks bendradarbiauti su A. Lukašenka. Taip pat jai reikia „gražaus paveikslo“, kad rinkimai įvyko demokratiškai, ir tai baugina.
Kita vertus, kai ateini balsuoti ir matai tiek kandidatų, neturinčių aiškios vizijos, nežinai, ką daryti. Pavyzdžiui, po šiandieninių [lapkričio 25 d.] J. Romančiuko ir Terešenkos agitacinių kampanijų, kai Romančiukas dar atrodo aktyvus, o Terešenka jau „miręs“, visiškai nežinai, ką daryti. Viena vertus, turi teisę rinktis, kita vertus – nežinai, už ką balsuoti. Antro turo tikrai nebus, A. Lukašenka laimės užtikrintai.
5. Atsižvelgiant į tai, kad ES plečia santykius su Rusija, o A. Lukašenka tiesiog nusigręžė nuo jos, kokios ES, Baltarusijos ir Rusijos santykių raidos perspektyvos?
ES ir Rusija galėtų pakeisti dabartinį politinį Baltarusijos režimą, tačiau tokia tikimybė menka, nes ES ir Rusija turi daug skirtumų.
ES „žaidimas“ Baltarusijos ir Rusijos konflikto fone neturi jokios prasmės. ES gali kilti klausimas: ką toliau daryti su Baltarusija? Suteikti jai galimybę tapti viena iš Sąjungos narių? Šalys pirmūnės nėra pasirengusios tokiam scenarijui. Baltarusijos vadovybė, norėdama gauti iš ES finansinės paramos, stengsis suartėti su ja. Tai suteikia Briuseliui rimtų galimybių daryti įtaką šalies vidaus politikai su sąlyga, kad Baltarusijos politika bus nuosekli.
6. A. Lukašenka išreiškė norą suartėti su ES. Kas jau padaryta? Ar matyti konkrečių rezultatų?
Svarbiausias rezultatas – rinkimų kampanijai suteiktos liberalios sąlygos: ir patiems kandidatams, ir jų iniciatyvinėms grupėms. Taip pat šalies vadovybė liovėsi kritikuoti ES už opozicijos palaikymą.
Žodinis išpuolis prieš Rusiją – kol kas tik politinis manevras. Tikras suartėjimas su ES gali prasidėti tik tada, jeigu Rusija A. Lukašenkos pergalės nepripažins, o ES ją pripažins. Tačiau net ir tokiu atveju suartėjimo perspektyvos labai miglotos.
Pagrindinis suartėjimo žingsnis yra ketvirtosios direktyvos projektas, numatantis visišką ekonomikos liberalizavimą. Baltarusijos vyriausybė ketina priimti šį dokumentą „dėl priemonių tolesniam ekonomikos ir verslininkystės iniciatyvų liberalizavimui“, rodantį valstybės valią toliau vystyti smulkųjį ir vidutinį verslą. Ši direktyva yra pagrindinė A. Lukašenkos priešrinkiminės kampanijos dalis ir tai reiškia svarbiausią suartėjimo su ES etapą.
Mes visi suprantame, jog jis gali priimti šią direktyvą tam, kad taptų prezidentu labai ilgam laikui. O po rinkimų bus priimta penktoji Baltarusijos vyriausybės direktyva, atšaukianti ketvirtąją, ir visi tam pasiruošę. Taip pat, matydama, kas vyksta rinkimų išvakarėse, vadovybė atšaukė 12 proc. mokesčių, tarp jų žemės, atlyginimo, paslaugų mokesčių, likus vos mėnesiui iki rinkimų. Daugumai buhalterių plaukai šiaušiasi – kas gi bus po Naujųjų metų? Niekas nežino, kaip keisis mokesčių sistema.
7. Ką Jūs manote apie ES taikomas sankcijas Baltarusijos valdininkams? Ar jos turėtų būti panaikintos, ar pratęstos?
Nėra jokios prasmės jas pratęsti, nes Baltarusija tampa uždara valstybe. Ir apskritai, jos neturi jokių teigiamų ar neigiamų pasekmių.
Sankcijos yra tik demonstratyvaus pobūdžio ir niekaip nelemia valdžios veiksmų, tik ekonomines problemas. Sankcijų taikymas irgi taps savotišku demonstratyviu žingsniu, leidžiančiu užimti griežtą poziciją Rusijos atžvilgiu, kartu tikintis finansinės paramos iš ES.
8. Kaip Jūs manote, ar vertėtų Lietuvai ir Baltarusijai statyti bendrą atominę elektrinę? Ar Baltarusijai reikalinga AE? Ar yra konkrečių statybos žingsnių?
Jeigu egzistuotų finansiniai šaltiniai, toks variantas įmanomas, tačiau reikia atsižvelgti ir į Baltijos AE, kuri bus pastatyta 2016 m. Kaliningrado srityje. Elektros energijos perteklius regione būtų pagrindinė priežastis kristi jos kainai ir mažėti produkcijos rentabilumui. Geriausias momentas statyti AE jau praleistas, ir pasivyti AE statybas Nemano miesto apylinkėse bus labai sunku. Mūsų šalys yra energetiškai priklausomos ir bendra AE būtų sumanus projektas. Užuot stačius kelias AE, galima pastatyti vieną ir taip tiekti elektrą ir sau, ir kaimynams. Jeigu Lietuva neatsisakytų bendros AE, toks projektas būtų naudingas abiem šalims.
AE Baltarusijai nereikia, nes yra alternatyvių energijos šaltinių: naftos gabenimas iš Venesuelos, suskystintų dujų tiekimas, energijos taupymo technologijų diegimas, tačiau jie yra gana brangūs. Galima tartis su kaimyninėmis šalimis, ir tokiu keliu išeiti į energijos rinką.
Kita vertus, apie AE statybą gali kalbėti tik informuotas žmogus, turintis tam tikrą statybos planą ir žinių apie kitus AE statybos variantus. AE statyba turi užsiimti tą sritį išmanantys žmonės, pavyzdžiui, prancūzai, jie dėl branduolinių jėgainių saugumo neturėjo rimtų bėdų ar katastrofų kaip Černobylyje. Šiuo metu galima teigti, kad Baltarusijos AE – tai realus projektas, nes vyksta derybos, aptariamos tam tikros detalės, nors reikia turėti verslo planą, žinoti konkrečius skaičius, bet kol kas to nėra. Minsko technikos universitetas rengia specialistus, kurie po trejų metų jau bus parengti AE statybai. Prieš rinkimus šitas klausimas neaptarinėjamas, vadovybė jo vengia, nes žmonės prisimena Černobylį, o tokie dalykai sunkiai užmirštami.
9. Kaip Jūs vertinate susitarimą dėl paprastesnio sienos kirtimo, priimtą per D. Grybauskaitės vizitą? Kokiais aspektais jis pagerina mūsų šalių bendradarbiavimą?
Iš esmės šis susitarimas padės pagyvinti pasienio prekybą ir plėtoti lietuviškas įmones kaimyniniuose rajonuose. Tai bus įmanoma, jeigu ES sutiks, kad baltarusiai gali laikinai arba nuolat dirbti Lietuvos teritorijoje. Apskritai šitas susitarimas yra sveikintinas, nes padeda ne tik ekonomikai, bet ir suartėti paprastiems žmonėms.
Dabartinėje situacijoje tai geriausias dalykas, kuris galėjo įvykti. Baltarusių lankymasis Lietuvoje ir lietuvių – Baltarusijoje labai pagerina mūsų šalių santykius. Kitas žingsnis turėtų būti vizų panaikinimas. Taip pat baltarusiai, apsilankę Lietuvoje, sužino, kaip gyvenama Europoje, jų akiratis prasiplečia. Kai jie grįžta namo, pradeda suprasti, kad šalyje kažkas vyksta ne taip – ir tai labai gerai.
10. Lietuva ir Baltarusija pasirašė bendradarbiavimo gynybos srityje susitarimą. Kokios Baltarusijos ir Rusijos santykių plėtros galimybės šiame kontekste, taip pat paskutiniųjų įvykių Lisabonoje kontekste, atsižvelgiant į tai, kad Baltarusija ir Rusija turi bendrą karinę struktūrą?
Pasekmės priklauso nuo būsimų organizuojamų renginių. Jeigu tai bus keitimasis patyrimu, jokių problemų nekils. Tačiau Rusijos karinė vadovybė gali žiūrėti į tokių kontaktų galimybę su tam tikru įtarumu, mat šios šalys gynybos srityje gali užmegzti glaudų ryšį.
Baltarusija yra tam tikras placdarmas ir Rusija niekada jo niekam neatiduos. Jeigu ir būtų galimybė Baltarusijai įstoti į ES, Rusija to niekada neleis, kad ir kaip mes to norėtume. O dėl NATO, tai Aljansas niekada negalės įtvirtinti savo karinių pajėgų Baltarusijos teritorijoje – tai tiesiog neįmanoma. O mūsų kariuomenė, kaip kartą yra pasakęs Andrejus Dmitrijevas, judėjimo „Sakome tiesą'' atstovas spaudai, tampa „juokinga kariuomene, nes neturi prasmės“ ir skirta tik įvairiems pasirodymams bei paradams.
Anot A. Dmitrijevo, kariuomenės Baltarusijoje reikia tam, kad šalis turėtų vyriausiąjį karinių pajėgų vadą. Apie ką galima kalbėti, jei tik 4 iš 40 mūsų naikintuvų pajėgūs pakilti? Galima pasirašyti įvairius susitarimus, tačiau padėtis nuo to nepasikeis.
Liudmila Kazak
