Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jeigu turėtumėte tik 15 minučių svarbiausiems daiktams susidėti ir bėgti, kad išsigelbėtumėte, ką pasiimtumėte su savimi? Su šia dilema susidūrė Katja, kai į jos namus Lysyčansko pakraštyje atvyko savanoriai.

Jeigu turėtumėte tik 15 minučių svarbiausiems daiktams susidėti ir bėgti, kad išsigelbėtumėte, ką pasiimtumėte su savimi? Su šia dilema susidūrė Katja, kai į jos namus Lysyčansko pakraštyje atvyko savanoriai.

REKLAMA

Karas į jos duris pasibeldė diena anksčiau, kai rusų sviedinys pataikė į jos sodą, o sviedinio skeveldros pramušė metalines lauko duris.

Katja lakstė po savo namus, kuriuose praleido devynerius metus, kuisdamasi tarp skirtingų daiktų krūvų. Galiausiai ji pasiėmė tik plastikinį aplanką, kuriame – svarbiausi jos šeimos dokumentai, įskaitant pasus.

„Iki paskutinės akimirkos tikėjome, kad karas greitai baigsis, – BBC pasakojo Katja, – Bet atrodo, kad sviediniai niekada nesibaigs. Atrodo, kad jų yra milijonai, tiek mūsų pusėje, tiek jų. Dabar suprantu, kad nebus jokios laimingos pabaigos. Praradome bet kokią viltį išsigelbėti patys“.

Tuomet ji su savo 12-mečiu sūnumi Jaroslavu ir vyru Artiomu, išėjo pro kiemo vartus – gali būti, kad paskutinį kartą.

REKLAMA

Artiomas atrodė išblyškęs ir niūrus, o per ant jo kelio esantį tvarstį sunkėsi kraujas. Jis buvo sužalotas apšaudymo metu, kai nuėjo parnešti vandens.

Tai nėra giliausias vyro sužeidimas. Jis matė ką sviedinys padarė šalia jo eilėje stovėjusiam vyrui – jis nuplėšė jo galvą.

Kūno apsaugas ir šalmus dėvintys savanoriai skubiai įsodino šeimą į šarvuotą furgoną, kuriuo seniau buvo gabenami grynieji pinigai. Jie pajudėjo link kito adreso savo sąraše, apvažiuodami kelyje bombų paliktus kraterius.

REKLAMA
REKLAMA

Tuščiose gatvėse aidėjo karo perkusija – krintančių sviedinių dunkstelėjimai ir atskrendančių bei nuskrendančių raketų švilpesys. Iš Lysyčansko lengvo kelio nėra.

„Labai sunku išgabenti žmones, – BBC sakė savanorių komandos lyderis Antonas Jaremčukas, – taigi keliaujame nuo vieno žmogaus prie kito, tikėdamiesi, kad tokia galimybė truks kuo ilgiau, jog galėtume surinkti kuo daugiau žmonių.“

„Tikrai žinau, kad kai kurie žmonės čia liks, ir kad šiose gatvėse vyks mūšiai. Daug jų mirs arba bus ilgam įkalinti žiauriose sąlygose.“

A. Jaremčukas yra Ukrainoje gimęs kino kūrėjas, dabar gelbstintis žmones. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, jis kartu su keliais savo draugais įkūrė pagalbos organizaciją „Base UA“.

Paskutiniuosius du mėnesius jie, rizikuodami savo gyvybėmis, evakuoja fronto zonose atsidūrusius civilius.

Jie turi ritualą, kurį atlieka pakeliui į Lysyčanską. Prieš rizikingiausią kelionės ruožą, jie apsivelka savo švarkus ir trumpam sustoja ratu pasimelsti.

REKLAMA
REKLAMA

„Kai kurie iš mūsų tikintys, – sakė A. Jaremčukas, – kiti – ne, bet prieš įvažiuodami mes tai darome visi.“

BBC komanda prisijungė prie jų kelionės į Lysyčanską ir sako greitai tapę dėkingi už šią maldą. Įvažiuojant į miestą, maždaug už 250 m nuo žurnalistų automobilio, sprogo rusų sviedinys. Žurnalistai pasakoja pajutę smūgio bangą net šarvuotame automobilyje ir teigia, jei nebūtų sustoję pasimelsti, būtų spėję nuvažiuoti kiek tolėliau, tiesiai į sprogimo kryptį.

Lysyčanske nebeliko jokių išteklių: nei vandens, nei elektros, nei mobiliojo ryšio. Todėl ruošiamasi blogiausiam. Kyla ir baimių, kad Rusija bandys atkirsti miestą.

BBC žurnalistai pasakoja matę tranšėjas kasančius karius, jie ruošiasi galimai sausumos atakai. Kariuomenės šaltinis BBC teigė, kad rusų pajėgos yra vos už 2 km nuo miesto ribos.

Po ištisas savaites trukusių intensyvių kovų, jie perėmė kaimyninio Sjevjerodonecko kontrolę. Vietos pareigūnai skaičiuoja, kad nepaisant pavojaus ir nepritekliaus, Lysyčanske liko 7000–8000 gyventojų. Kaip teigia A. Jaremčukas, dauguma jų yra įkaltinti baimės. „Tai vienintelė vieta, kurią jie pažįsta. Jie niekada nėra palikę šio miesto. Čia jie gyvena visą savo gyvenimą, todėl bijo atsidurti gatvėje.“

REKLAMA
REKLAMA

Taigi kol kas jis ir jo komanda beldžiasi į žmonių duris, siūlydami galimybę pabėgti. Po kelių bandymų jiems pavyko rasti vyro, vardu Saša, namus. Manoma, kad jis patyrė širdies smūgį. Net penkias dienas jis negavo jokios medicininės pagalbos. Tris iš jų jis buvo nevalgęs.

Kai jis buvo atsargiai keliamas į furgoną, vienas savanorių sušuko: „Viskas bus gerai!“ Saša dar bandė atsakyti, tačiau jis nebegalėjo kalbėti.

Iš lėto temstant jie sustojo paskutinėje stotelėje, kur turėjo paimti porą ir jų keturias dukras. Jų motina, Nina, atbėgo prie automobilio, rankose laikydama neseniai gimusią Katją.

Į furgoną buvo įkeltos dar dvi mažos mergytės. Prasidėjus karui, viena iš jų pradėjo mikčioti. Jų veidai buvo išteplioti purvu, o iš Ninos akių sruvo ašaros.

„Šiandien mes buvome labai išgąsdinti ir mano vyras pasakė man, kad mes išvažiuojame, – pasakojo Nina. – Buvo siaubinga. Mes jau keturis mėnesius praleidome rūsyje.“

Tuomet tarpduryje pasirodė jų vyriausioji dukra Lada. Kadangi jai yra 12 metų, ji jau gali panešti kai kuriuos krepšius ir suprasti, kas čia vyksta. Paklausta, ar jos draugai irgi išvažiavo, ji sustingo ir pravirko.

REKLAMA
REKLAMA

„Nežinau, kur jie dabar, – sakė mergaitė. – Net nežinau, kas nutiko mano klasiokams. Kai kurie išvyko. Kalbėjau su jais prieš viso šito pradžią. Aš nežinau, kur jie yra dabar.“

Turėjome išvažiuoti, kol neprasidėjo naktinis apšaudymo suintensyvėjimas. Mums nuvažiuojant duobėtu žvyrkeliu link savotiško saugumo, prasilenkėme su į šią teritoriją įžengiančiais Ukrainos pajėgų kariais.

Panašu, kad Lysyčansko laikas senka.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų