Kovo 11 d. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy oficialiai pareiškė, kad Prancūzija sugrįžta į NATO vadovybės integruotas karines struktūras. Pažymint Šiaurės Atlanto aljanso įkūrimo 60-ąsias metines, šis istorinis sprendimas turėtų būti formaliai patvirtintas balandžio 4–5 d. Strasbūre. Taip užsibaigė 43-ejus metus trukęs generolo Charles‘io de Gaulle‘io inicijuotas Prancūzijos pasitraukimas iš Šiaurės Atlanto aljanso. Sugrįžimas į NATO atrodo logiška dabartinio Prancūzijos prezidento strateginių užmojų išdava, nes dar prieš tapdamas prezidentu N. Sarkozy savo aktyvaus politinio gyvenimo sūkuryje ne kartą išreiškė norą labiau suartėti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Didelių pasikeitimų dėl Prancūzijos dalyvavimo NATO veikloje tikėtis, ko gero, nevertėtų, nes jos sugrįžimas nėra tokia didelė sensacija, kaip tai bando pateikti kai kurios žiniasklaidos priemonės. Nuo 1966 m., nors oficialiai jau nebuvo NATO narė, Prancūzija bendradarbiavimo su Šiaurės Atlanto organizacija nenutraukė. Ypač aktyvia Aljanso partnere ji tapo pasibaigus šaltajam karui. 1995 m. iš 60 tūkst. NATO karių, kurie turėjo užtikrinti Deitono taikos sutarties įgyvendinimą Bosnijoje, 6900 buvo prancūzai. 1999 m. apie 100 Prancūzijos naikintuvų dalyvavo kontroversiškoje NATO karinėje oro smūgių operacijoje prieš serbų pajėgas Kosove. O serbams pasitraukus iš Kosovo, iš NATO taikai palaikyti į šią provinciją įvestų 50 tūkst. karių 7 tūkst. buvo prancūzai. Šiuo metu 2800 Prancūzijos karių dalyvauja NATO misijoje Afganistane.
Prancūzijos artumą su NATO atspindi ir aukštesnio lygio bendradarbiavimas – 110 įvairaus rango prancūzų karininkų dirba dviejose NATO strateginio vadovavimo struktūrose: Jungtinių karo pajėgų Europoje tarptautiniame štabe (SHAPE) Belgijos mieste Monse ir Karinės transformacijos vadavietėje (ATC) Norfolke, JAV. Prancūzų taip pat yra trijuose Šiaurės Aljanso operacinių veiksmų centruose Olandijoje, Portugalijoje ir Italijoje.
Prancūzija yra viena iš keturių valstybių, gausiausiai finansuojančių NATO karines operacijas. 2007 m. jos indėlis į NATO biudžetą buvo 138 milijonai eurų, arba 7,5 proc. viso Aljanso biudžeto. Pagal į NATO karines operacijas siunčiamų karių skaičių Prancūzija užima penktąją vietą.
Tačiau norint paaiškinti Prancūzijos sugrįžimą į NATO, vien intensyvėjančio bendradarbiavimo neužtenka. N. Sarkozy kalboje, pasakytoje 2009 m. kovo 11 dieną, netrūko argumentų tokiai Prancūzijos iniciatyvai pagrįsti. Jis paminėjo 1966 m. Ch. de Gaulle‘io sprendimą ir teigė, kad dabartiniame kontekste prezidento nuomonė dėl NATO būtų kitokia nei anuomet. Taip pat šalies vadovas atmetė galimybę, jog sugrįžusi į NATO Prancūzija gali tapti pavaldi JAV. Prezidentas pabrėžė, kad sugrįžimas į NATO bus „naudingas Prancūzijai ir visai Europai“ ir „sustiprins nacionalinę nepriklausomybę“.
Vienas aiškiausių argumentų, kuriuo Prancūzijos vadovas siekė pateisinti šalies integravimą į Šiaurės Aljanso organizaciją, buvo tai, kad šalis galės imtis vadovaujančio vaidmens NATO struktūrose. Nors savo kalboje N. Sarkozy apie tai užsiminė tik bendrais bruožais, žiniasklaidoje buvo paaiškinta, kad Prancūzijos karininkams gali atitekti atsakingi postai Karinės transformacijos vadavietėje Norfolke ir NATO regioninėje vadavietėje Lisabonoje. Svarbiu Prancūzijai laimėjimu laikomos galimos aukšto lygio pareigybės netruko sulaukti kritikos. Politikos apžvalgininkai priminė, kad Prancūzijai teksiantis vadovaujantis vaidmuo nėra taip aiškiai apibrėžtas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, be to, abiejose minėtose NATO vadavietėse aukščiausias vadovaujančias pareigas užima JAV kariškiai.
Šiaip net ir prezidento politinę liniją palaikanti žiniasklaida pripažino, kad sugrįžimas į NATO yra labiau prezidento iniciatyva nei valdančiųjų partijų ir viešosios nuomonės konsensuso išdava. Net ir kai kurie N. Sarkozy partijos, kuri turi absoliučią daugumą vyriausybėje, nariai pareiškė savo nepritarimą tokiam žingsniui. Demokratiniu požiūriu keistai atrodė ir pats sprendimo įgyvendinimas. Siekdamas apriboti ginčus parlamente, šalies ministras pirmininkas Francois Fillonas Nacionalinei asamblėjai pateikė svarstyti jau priimtą sprendimą. Kai kuriems apžvalgininkams tai sukėlė juoką, kiti prabilo apie patyčias iš demokratijos. Atsargiai reikėtų vertinti ir visuomenės apklausos instituto IFOP pateiktus rezultatus, pagal kuriuos dauguma prancūzų pritaria prezidento sprendimui. Šiuo metu Prancūzijoje didėjanti socialinė įtampa ir ekonominiai sunkumai su užsienio politika susijusius klausimus nustūmė į antrąjį planą. Be to, didžiuma politinių komentarų ir analizių apie Prancūzijos sugrįžimą į NATO pasirodė jau po priimto sprendimo, tai iš dalies paaiškina viešų debatų šia tema deficitą.
Prancūzijos ir NATO, arba, pažvelgus giliau, Prancūzijos ir JAV, suartėjimas įgyvendina abiejų šalių valdančiojo elito pasaulėžiūrą, kurią reziumuoja ši N. Sarkozy užuomina: „mūsų draugai ir sąjungininkai visų pirma yra Vakarų (šalių) šeima“. Jei, kaip teigia Prancūzijos ministrai, nedaug kas pasikeis pačiame Prancūzijos dalyvavime NATO struktūrose, neabejotina, kad šalis praras tarpinės šalies, su kuria reikėjo skaitytis, statusą. Tad Ch. de Gaulle‘io laimėjimą – išlaikyti Prancūziją besivaržančių didžiųjų valstybių pašonėje, tuo pačiu metu primetant savo žaidimo sąlygas tarptautinės politikos scenoje – netolimoje ateityje apguls istorijos dulkės.
Aurimas Dunauskas