„Ispaniškasis“ – vėliau H1N1 pavadinta gripo viruso atmaina, siautėjusi JAV ir Pirėnų pusiasalyje. Nepaisant to, kad gripo pandemijos nutiko ir vėliau, tokio aukų skaičiaus pasiekti nepavyko nė vienai ligai. Manoma, kad liga nusinešė 50-100 mln. gyventojų.
Pačioje 2019-ųjų pabaigoje atsiradęs Covid-19 virusas kol kas nepasižymi įspūdingu virulentiškumu, tačiau mokslininkai, kaip ir „ispaniškojo gripo“ atveju kalba apie jo galimybes vėliau mutuoti į galimai grėsmingesnį junginį.
Virusas tapo mirtinai pavojingu ir baigėsi dėl tos pačios priežasties: mutavo
Prieš šimtmetį per pasaulį nusirito trys pandemijos bangos, antroji jų yra laikoma atnešusia daugiausiai mirčių. Prasidėjusi 1918-ųjų vasarą, baigėsi pandemija 1919-ųjų kovą.
Tai aiškinama tuo, kad šimtai milijonų persirgusių „ispaniškuoju gripu“ suformavo visuotinį imunitetą. Maža to, gripo patogeniniai virusai ilgainiui tampa ne tokie mirtingi, nes pavojingesnių atmainų nešiotojai dažniau miršta ir dėl to rečiau platina infekciją.
Masačiusetso technologijų universiteto mokslininkai 2008-aisiais publikavo tyrimą, kuriame buvo išaiškinta, kodėl „ispaniškasis gripas“ savo antrosios bangos metu tapo toks virulentiškas. Juk pirmosios bangos metu tų pačių metų vasarą jis veikė daugiausiai silpno imuniteto žmones – vyresnio amžiaus ir vaikus.
1918-ųjų rudenį virusas pradėjo masiškai sargdinti jaunus ir sveikus žmones. Prie to prisidėjo ir Pirmojo pasaulinio karo meto aplinkybės, ir profilaktikos ar gydymo nebuvimas (pastarojo nėra iki šiol), tačiau mokslininkai labiau akcentuoja būtent mutacijų svarbą.
Mokslininkai išskyrė susidariusias mutacijas, kurios sukeldavo plaučių komplikacijas – sunkų kraujavimą ir kvėpavimo nepakankamumą. Plaučių epitelio ląstelės buvo paveikiamos daug greičiau nei užsikrėtus bet kuria kita šių laikų gripo padermių.
Sustiprėjo ir uždegiminis procesas – kaip ir Covid-19 atveju, kai kuriems pacientams imuninė sistema bando kovoti su virusu, tačiau tik dar labiau pakenkė organizmui, „ispaniškojo gripo“ atveju tai buvo plaučių audinys. Mokslininkų manymu, jauną ligonių amžių 1918-ųjų rudenį nulėmė viruso „skonis“, su amžiumi susiformuoja receptorių, prie kurių jis prisitvirtindavo, pokyčiai.
Virusas pats save išnaikino, tačiau kartu nusinešė ir daug žmonių gyvybių
Jau tuomet savo tyrime Masačiusetso mokslininkai perspėjo dėl būtinybės stebėti įvairias gripo atmainas. 2008-ųjų tyrime jie pažymi, kad „jeigu tokia gripo tipui, kaip H5N1 (paukščių gripas) sulaukus atitinkamų mutacijų, gali sukelti ypač sunkias pasekmes, nes šiuolaikinėmis aplinkybėmis viruso sklaida po planetą užtruks ne savaites, kaip 1918-aisiais, o mažiau nei parą“.
1918-ųjų virusas, manoma, pasitraukė dėl tos pačios priežasties, kaip ir tuomet, kai jis pradėjo taikytis į jaunus ir sveikus žmones – jis tiesiog mutavo.
Galimai prisidėjo ir tai, kad dalis gyventojų (apie 550 mln. žmonių planetoje) persirgo ir susiformavo imunitetą. Tačiau taip vadinamam bandos imunitetui tai nebuvo pakankamas skaičius, todėl galėjo prisidėti kiti faktoriai. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad tarp karių, kurie kariuomenėje praleido daug metų, mirtingumo rodikliai buvo žemesni nei šauktinių.
Ilgainiui virusas mutavo į ne tokią grėsmingą atmainą, suveikė natūralios atrankos principas: mirtinai pavojingos gripo viruso atmainos gana greitai nužudo savo šeimininką, todėl negali persiduoti kitiems žmonėms tokia sparta, kaip ne tokie mirtini virusai.
