Krizės Prancūzijoje nėra – t.y., ji yra, bet jos nėra prancūzų smegenyse. Niekas iš politikų nerekomendavo uždrausti vartoti žodį „krizė“ kiekviename žingsnyje, kaip kad buvo mėginta Lietuvoje. Šis draudimas vartoti žodžius, turinčius neigiamos energetikos, susijęs su prancūzų kultūra. Nors prancūzų kalboje yra žodis „mirtis“, jo beveik niekas nevartoja. Kalba apie žmogaus „išėjimą“. Niekas nesako, kad mirė koks nors garsus žmogus – sako, kad jis „išėjo“. Tai ne atsitiktinumas. Kultūra sukūrė apsauginius mechanizmus. Mechanizmus, kurie saugo žmonių psichiką. Prancūzai seniai suprato, kad žodžiais žeidžia, žudo, sukuria ypatingą realybę. Realybę, kuri gali priversti kartis, o gali sukurti pojūtį, kad tau pasisekė gyventi tokioje šalyje. Apie tai, apie žodžio reikšmę, prancūzų filosofai prirašė tomus, pradedant Sartrо „Žodžiais“ ir baigiant struktūralistu Barthes.
Kad krizė Prancūzijoje yra – ir kad valstybė iki ausų įklimpus į skolas, tai faktas. Sausa statistika prieinama: didžiulis prancūziškos socialinės apsaugos sistemos (mūsų „Sodros“ analogo) deficitas, kuris kiekvienais metais padidėja vos ne ketvirtadaliu. Dėl to vyriausybei ateina minčių priversti pagyvenusius žmones dirbti iki 67-erių! Tai yra, dviem metais ilgiau, negu vidutiniškai išgyvena vyrai Lietuvoje. Ne dienomis, o valandomis taip pat didėja biudžeto deficitas. Bedarbystė irgi didėja.
Valstiečiai skursta, nes jiems už pieną moka 25 euro centus. Parduotuvėje litras pieno kainuoja aštuonis ar dešimt kartų daugiau! Apie du eurus. Burba ir pirkėjai, kuriems kainos, sumažėjus apmokėjimui žemdirbiams, kažkodėl auga, o ne krenta. Dėl to įsiutę fermeriai organizavo akciją – traktoriais ir kitokia technika užtvėrė įvažiavimus į didžiausius šalies supermarketus (įsivaizduokime sau tokį dalyką Lietuvoje). Supermarketai praranda didžiulius pinigus, nes jų lentynos apytuštės, prekiauti nėra kuo. Policija valstiečių nevaikė – nė lazdomis, nė guminėmis kulkomis, nė ašarinėmis dujomis. Tą teisę kovoti „su kapitalizmu“ Prancūzijos liaudis seniai atsikovojo ir įtvirtino Konstitucijoje. Niekas Prancūzijoje nesiryš panaudoti prieš tokį nusivylusiųjų valstiečių protestą grubią jėgą. Nes iškart kils baisus skandalas ir tavo karjerai galas. Tarp kita ko, ši akcija privertė prancūziškų „maksimų“ savininkus sėsti prie derybų stalo – ir vyriausybė sureagavo, pasiūlė savo tarpininkavimą. Nuo šiol specialios brigados tikrina pieno kainas supermarketuose ir sprendžia klausimą, ar jos pagrįstos.
Ne, Prancūzijoje krizė yra – ir kartais atrodo, kad daugelyje sferų ne mažesnė, negu Lietuvoje. Bet kadangi žodis „krizė“ beveik nenaudojamas laikraščiuose, televizijoje – ir politikai prastu tonu laiko kalbas apie kažkokią „krizę“, tai prancūzai gyvena tarsi ypatingoje realybėje. Jiems atrodo, kad nepaisant visko, vis tiek šviečia saulė ir gyvenimas puikus. Ir ateityje – viskas bus gerai.
Tiesą sakant, ir Lietuvoje nėra nei bado, nei šalčio. Ir nors žmonių mažiau parduotuvėse, vis tiek prekyba vyksta. Ir nepasakysi, kad kavinės tuščios. Tik kiekvienam lietuviui į galvą įkalta, kad jis gyvena „pačioje baisiausioje ES šalyje“, „skylėje“, „bananų respublikoje“, kurioje siaubingas korupcijos lygis ir „supuvusi“ sistema. Prancūzijoje, kurią reguliariai krečia korupciniai skandalai aukščiausiuose valdžios ešelonuose, kur prezidentas slapta metų metus išlaikė meilužę ir nesantuokinį vaiką už valstybė pinigus, visi įsitikinę, kad „nepaisant visko“, jie gyvena „geriausioje pasaulio šalyje“. Nesu dar sutikęs prancūzo – nesvarbu jis milijonierius ar bomžas – kuris tuo nebūtų įsitikinęs.
Būdingas straipsnis viename iš prancūzų žurnalų: „Kuo mes aplenkėme pasaulį“. Krizės metu prancūzų žiniasklaida pumpuoja į prancūzų „aš“ pasididžiavimą savo šalimi. Be to, viskas grindžiama faktais: viena iš pasaulio lyderių pagal atominių elektrinių statybą, greitųjų traukinių linijų tiesimą, grūdų gamybą. Paryžius – labiausiai lankomas pasaulio miestas. Gimstamumas (tiesa, ne baltųjų prancūzų dėka, bet į tai niekas nekreipia dėmesio) – vienas iš aukščiausių ES. Artimiausiais dešimtmečiais Prancūzija pagal gimstamumą aplenks Vokietiją ir pagal gyventojų skaičių taps pirmąja Europos šalimi. Ir taip toliau. Trumpai tariant, paskaitęs tokį straipsnį, negali nesidžiaugti, kad tau siaubingai pasisekė gimti (ar tapti) prancūzu.
O ką gali pajusti lietuvis, beskaitydamas lietuvišką spaudą? Jam nuo ryto iki vakaro įteiginėja, kad jis tiesiog nevykėlis! Jam nepasisekė gimti Anglijoje ar Prancūzijoje. Arba JAV.
Aš be vargo galėčiau sukurti kitokį Prancūzijos paveikslą: tik apie tai pagrindinės Prancūzijos žiniasklaidos priemonės nekalba. Ne todėl nekalba, kad jiems kažkas uždraudė – tiesiog kalbų apie tai, kad Prancūzija „siaubinga šalis“, niekas nesupras. Tokie laikraščiai iškart bankrutuos, o televizijos laidos praras žiūrovus.
Prancūzai nenori girdėti, kad gyvena šalyje, kurios viršūnėse klesti korupcija, kurios supermarketuose juos, naivuolius, apgaudinėja kiekviename žingsnyje, kurios sostinė pilna bomžų, padeginėjančių automobilius arabų, nes juos suvarė į getus ir jie ten dūsta. Prieš keletą metų pasiturinčioje ir klestinčioje Prancūzijoje vasaros karščių metu per pora savaičių mirė 15 000 pensininkų – ne 50, ne 500, o 15 000! Tai buvo pagyvenę žmonės, kuriems niekas nepadavė atsigerti, neuždangstė langų, neatnešė širdies lašų. Lavonus į lavonines vežė vos ne sunkvežimiais. Daugelis tų pensininkų turėjo vaikų – bet vaikai ilsėjosi Žydrajame krante.
Neįtikėtina, bet daugelis prancūzų laikosi nuostatos: tėvais nereikia rūpintis, tai žalinga. Jie turi patys savimi užsiimti ir netrukdyti jaunai kartai gyventi savo gyvenimą. Negadinti savo egzistavimu jų jaunų dienų. Išauginai, išmokslinai, paleidai į pasaulį – ir grįžk į savo gyvenimą. Kaip man pasakė dar prie penkiolika metų jaunas prancūzas, vieno Lietuvos universiteto lektorius: „tėvai – tai tokie pat svetimi žmonės, kaip ir kiti, skirtumas tik tas, kad jie tave pagimdė“.
Galėčiau nupiešti siaubinga Prancūzijos portretą. Bet prancūzai sau sukūrė visai kitokį veidrodį, į kurį žiūri su meile ir patinka sau. Ir visas pasaulis jiems pavydi. O kokį kreivą veidrodį prikišo prie veido lietuviams? Galbūt, pamačius savo atvaizdą tokiame veidrodyje, ir norisi lįsti į kilpą?
