„Mes žinome, kas artėja, – sako Marija, savo bute Kostiantynivkoje pakuojanti televizorių. Ji liepia jį pristatyti į Kyjivą prieš keliaudama ten su sūnumi. – Visą dieną esame pavargę, kenčiame nuo panikos priepuolių. Mes nuolat prislėgti, ir mes bijome“.
Vasario mėnesį Rusija užėmė strategiškai svarbų Avdijivkos miestą. Nuo to laiko pkupantai pasistūmėjo toliau į vakarus ir užėmė kelis kaimus, rašo BBC.
Ukraina sako, kad jos pajėgos laikosi, tačiau Rusijos kariai dabar puola penkiose vietovėse palei 1 000 kilometrų ilgio fronto liniją.
Nuo Rusijos plataus masto invazijos prieš dvejus metus iš Ukrainos kontroliuojamo Donecko regiono išvyko daugiau kaip 1,2 mln. žmonių – du trečdaliai gyventojų. Būtent čia, rytinėje Donecko srityje, Ukrainos gynėjai patiria didžiausią išbandymą.
Tokių miestų kaip Pokrovskas, Kostiantynivka ir Kramatorskas gyventojai dabar susiduria su sparčiai artėjančia fronto linija ir net okupacija.
Gyvenimas prie fronto
Marijai ir jos motinai Tetjanai gyvenimas tampa vis sunkesnis, nes rusai artėja prie jų. Jų miestas nusėtas artėjančios grėsmės ženklais.
Beveik kiekvienoje gatvėje yra apgadintų pastatų. Darbininkai keičia auksines bažnyčios plokštes po to, kai jos buvo nuplėštos per raketų smūgį į greta esančią geležinkelio stotį, kuri dabar yra sugriauta.
Šiame mieste, buvusiame Sovietų Sąjungos pramonės centre, tvyro nerimas. Rusija pamažu naikina Ukrainos miestus, bandydama juos užimti. To čia labiausiai ir bijoma.
„Visa šalis liepsnoja“
Marija paaiškina, kad jos motina Tetjana lieka, bet ji įsitikinusi, kad galiausiai paseks paskui ją.
„Aš jau du kartus išvažiavau, kokia prasmė? – sako Tetjana. – Visur baisu. Visa šalis liepsnoja“.
Jos akys sudrėksta. Viena yra likti savo namuose kiek įmanoma ilgiau, kita – rizikuoti mirti.
Nors visa Ukraina yra karo zona, Donecko regionas, kartu su dar keturiais kitais, yra mūšio laukas. Kai brauniesi per regiono tankius miškus ir platų, nelygų reljefą, visada jautiesi taip, tarsi artėtum prie šio konflikto karščiausio taško.
Apšaudymus galima išgirsti net už 40 km nuo miesto, todėl tolimas artilerijos garsas sklinda nuolat. Iš vieno apžvalgos taško matosi Ukrainos teritorijos erozija.
Dūmų kamuoliai kyla iš Avdijivkos – miesto, kurį Rusija neseniai užėmė, ir Horlivkos, kurią okupantai kontroliuoja nuo 2014 m., krypčių.
Rusija naudojasi savo dydžiu, pranašumu ore ir didesnėmis amunicijos atsargomis, kad ir toliau veržtųsi į priekį tuo metu, kai Vakarų karinė pagalba Ukrainai baigiasi arba ją stabdo vidaus politika.
Netoliese yra platus slėnis su keliais vandens telkiniais. Ukraina teigia, kad būtent šis natūralus kraštovaizdis leis jos pajėgoms „stabilizuoti“ fronto liniją.
Okupacijos belaukiantieji
Galbūt po chaotiško atsitraukimo praeityje Ukrainos generolai yra pasirengę laikinai užleisti teritoriją, tikėdamiesi, kad ilgainiui ją pavyks išlaisvinti.
Kitoje fronto linijos pusėje gyvena žmonių mažuma, kurią ukrainiečiai vadina „ždunu“. Tai paniekinantis žodis, reiškiantis „laukiantieji“, tai yra tie, kurie yra prorusiški ir laukia, kol bus okupuoti.
Jis nevartojamas visiems, kurie ignoruoja pasiūlymus evakuotis. Kai kurie tiesiog atsisako palikti savo namus ir priprato prie nuolatinio pavojaus.
Valerijus nėra vienas iš jų. Po to, kai jo namai Torecko mieste buvo du kartus apšaudyti, jis veža savo daiktus ir anūką Denisą į paėmimo punktą.
Kadangi rusai yra vos už 5 km, kaimynai linki jiems gero, bet vis tiek atsisako išvykti. Tada pora įlipa į šarvuotą policijos automobilį.
„Aš jau nugyvenau savo gyvenimą. Aš 20 metų dirbau kasykloje, todėl nieko nebijau, bet dėl jo nerimauju, – kelionėje pasakoja 67 metų vyras. – Bet man reikia išgelbėti mažylį“.
Keturiolikmetis Denisas pritariamai linkteli galva:
„Mano paskutinis draugas išvyko prieš tris savaites“, – sako jis.
Šeimoms su vaikais privaloma evakuotis iš fronto linijos gyvenviečių. Nepaisant to, Torecke vis dar lieka 15 vaikų.
Policijos evakuacijos būrio „Baltieji angelai“ atstovas Antonas Pronas, padedantis evakuoti žmones iš miestų, esančių prie fronto linijos, pasakoja, kad padėtis kasdien blogėja.
Sprogimai priverčia atsitokėti
„Vyksta nuolatinis apšaudymas ir artilerija, – sako jis. – Priešų aviacija nesustoja. Rusai mėto bombas ant gyvenamųjų namų“.
Šiomis dienomis netoliese esančio Kramatorsko miesto traukinių stotis yra paskutinė stotelė atvykstantiems kariams ir vis dažniau išvykstantiems maišais apkrautiems civiliams.
Tolimas artilerijos dundėjimas priverčia atsitokėti arba tampa priežastimi išvykti. Ant perono, kurį supa krovininiai traukiniai, apsaugantys nuo raketų smūgio, poros viena kitą glėbyje laiko ilgai.
2022 m. čia per apšaudymą raketomis žuvo mažiausiai 61 žmogus. Ant grindinio vis dar matyti sviedinio skeveldrų žymės.
„Prieš metus manėme, kad sulauksime pagalbos iš Vakarų ir kad mūsų kontrpuolimas pasiteisins, bet dabar jau nebe. Anksčiau žmonės tikėjo, bet viskas pasikeitė“, – teigė traukinio į Kyjivą laukianti Ala.
Ukraina tikisi, kad rytinės jos žemės vieną dieną vėl taps saugia vieta gyventi. Šiuo metu neaišku, kur grįš šie išvykstantieji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
ukrainiečių valdžia dėl karo kalta, kad už pinigus pardavė tauta karui.
ukrainiečių valdžia yra tokia pati kaip pas mus konservatoriai.
Lietuvoj tas pats bus jei Lietuviai išrinks konservatorius dar vienai kadencijai.
Yra istorinis šansas per rinkimus konservatorius su visokiais ganndoonais anūkais ir kasciunais pasiųsti į istorijos šiukšlyną.
