PARENGĖ SERGEJUS STONKUS
Bulgarija trečiadienį pranešė, kad nutraukia vieno garsiausių Šaltojo karo pabaigos nusikaltimų – prieš 35-erius metus disidento nužudymą užnuodytu skėčiu – tyrimą.
Rašytojas, žurnalistas ir tuomečio sovietinio Bulgarijos režimo kritikas Georgijus Markovas mirė 1978 metų rugsėjo 11 dieną Londone. Po to, kai nepažįstamas asmuo iš skėčio smaigalio šovė užnuodytu šratu jam į koją. Tai buvo viena akiplėšiškiausių žmogžudysčių per Šaltojo karo metus ir labiau priminė romano apie šnipus ištrauką.
Prokurorams taip ir nepavyko nustatyti įtariamojo ir pateikti kam nors kaltinimus. Todėl dabar, kaip pranešė Bulgarijos prokuratūros atstovė, nuo rugsėjo 12 dienos žmogžudystės tyrimas oficialiai nutrauktas, nes suėjo 35 metų senaties terminas.
Norint apeiti senaties terminą, reikia įtariamąjį sulaikyti, pateikti jam kaltinimus arba įtraukti į ieškomų asmenų sąrašą. Bulgarijos pareigūnams to padaryti nepavyko, nors prokurorai 2008-aisiais pratęsė tyrimą penkeriems metams. Jie tikėjosi, kad komunizmo laikų slaptosios policijos dokumentai padės išspręsti bylą. Vis dėlto garsiausio visų laikų perbėgėlio iš Bulgarijos žudiko tapatybė nepaaiškėjo.
Dabar šią žmogžudystę tiria tik Didžiosios Britanijos policija.
G. Markovas iš Bulgarijos į Vakarus persikėlė 1969 metais. Dirbo radijuje, BBC ir nepaliovė negailestingai šaipytis iš komunistinio Todoro Živkovo režimo.
Žudikas tykojo disidento autobusų stotelėje. Kai 49-erių G. Markovas ėjo per Vaterlo tiltą Londone BBC biuro link, iš skėčio šovė jam į koją. Rašytojas pajuto dūrį, jį užkliudęs vyriškis, kalbėjęs su akcentu, atsiprašė, įšoko į taksi ir nuvažiavo.
G. Markovas blogai pasijuto vos įžengęs į biurą ir tą pačią naktį buvo nugabentas į ligoninę smarkiai karščiuojantis. Dar po trijų dienų jis mirė – nuo apsinuodijimo ricinu, kuriam nėra priešnuodžio. Per skrodimą rašytojo kojoje buvo rasta segtuko galvutės dydžio kapsulė, ištepta šiuo nuodu.
Prieš penkerius metus Bulgarijos dienraštis „Dnevnik“ išspausdino komunizmo laikų slaptosios policijos dokumentų tyrimą, per jį pavyko nustatyti, kad įtariamas G. Markovo žudikas buvo slaptasis agentas, jo slapyvardis Pikadilis. Dokumentai rodo, kad Bulgarijos slaptoji policija jį užverbavo 1970 metais, kai sučiupo gabenantį narkotikus, ir specialiai parengė. Po G. Markovo mirties jis gavo du medalius, nemokamas atostogas ir 30 tūkst. JAV dolerių.
Dienraštyje „Dnevnik“ taip pat rašyta, kad G. Markovo byla buvo aptariama su Rusijos KGB. Dabar agentas Pikadilis, kurio tikrasis vardas Frančeskas Gulinas, ramiai gyvena nedideliame Austrijos Velso miestelyje. 66 metų vyras prekiauja antikvariniais daiktais. Iš Didžiosios Britanijos F. Gulinas išvyko jau kitą dieną po G. Markovo mirties – į Romą, kur neva perdavė specialų signalą apie sėkmingai įvykdytą užduotį savo „globėjui“ iš Bulgarijos slaptosios policijos.
Vokietijos dokumentinio filmo apie 1978-ųjų rugsėjo įvykius kūrėjai neseniai sugebėjo pakalbinti F. Guliną. Jiems šis prisipažino tuo metu „galbūt buvęs Londone“. Tačiau neatsakė į klausimą, ar buvo Bulgarijos šnipu, ir kategoriškai paneigė bet kokius savo ryšius su sąmokslu nužudyti žinomą disidentą. F. Gulino – italų kilmės dano – vardas G. Markovo žūties byloje atsirado ne iš karto.
Dabar paviešinti Bulgarijos slaptosios policijos dokumentai rodo, kad Londone jis iš tiesų lankėsi ir 1977-aisiais, ir 1978-aisiais – iš viso tris kartus. 1978-ųjų rugsėjį iš Didžiosios Britanijos sostinės trumpam nuskridęs į Romą, jis grįžo į gimtąją Daniją, kurį laiką gyveno Kopenhagoje.
1993 metais, žlugus komunistiniam režimui Bulgarijoje, F. Gulinas buvo sulaikytas ir šešias valandas tardytas britų bei danų detektyvų. Tada jis neva prisipažino buvęs šnipu, bet dievagojosi esąs nekaltas dėl G. Markovo mirties. Kadangi Bulgarija atsisakė pateikti kokius nors su F. Gulino praeitimi susijusius dokumentus, jis netrukus buvo išleistas į laisvę.
F. Gulino, kaip pagrindinio įtariamojo, vardas iškilo tik 2005 metais, kai vienam Bulgarijos žurnalistui, atliekančiam žurnalistinį tyrimą, buvo leista patekti į žvalgybos dokumentų archyvus. Tuo metu F. Gulinas – daug keliaujantis prekeivis – jau gyveno Čekijoje (net kurį laiką turėjo ten žmoną), nors kaip gyvenamąją vietą buvo nurodęs Budapeštą.
Kiek vėliau jis persikėlė į Velsą Austrijoje, kur, kaip spėjama, bendradarbiauja su viena sėkmingiausių prekybos antikvariatu kompanijų Europoje.
Ten jį ir surado dokumentinės juostos „Nutildytasis: rašytojas Georgijus Markovas ir žmogžudystė skėčiu“, šiuo metu kuriamos Vokietijoje, autoriai. Atvykėlių paklaustas, ar F. Gulinas vis dar palaiko ryšį su savo buvusiu kontaktiniu asmeniu Bulgarijoje, šis nuo tiesaus atsakymo išsisuko. „Tai labai asmeniškas klausimas, – šypsodamasis pareiškė F. Gulinas. – O argi draudžiama bendrauti su tokiais žmonėmis? Negalima dirbti užsienio valstybių slaptosioms tarnyboms?“
Bulgaras žurnalistas Antonis Georgifas, jau du dešimtmečius sekantis F. Gulino pėdsakais, mano, kad jei tik norėtų, britų teisėsaugininkai galėtų jį suimti. „Tačiau šioje byloje labai jau daug gėdingų epizodų, – sakė jis. – Britai leido, kad perbėgėlis iš komunistinės valstybės būtų nužudytas jų panosėje, o jo žudikas pabėgtų. Manau, tai paaiškina jų neskubumą persekiojant kaltininką.“
