Nors gali būti sunku patikėti, dar ir šiandien pasaulyje tikima raganomis, šėtono įsikūnijimu ir „šventais kankinimais“ bandant išvaryti piktąsias dvasias. Atvejis, kai nepilnametis buvo nukankintas dėl to, jog neva turėjęs raganavimo galių, nutiko ne kažkur Afrikoje, o Didžiojoje Britanijoje.
Penkiolikmetis Kristis Bamu su artimaisiais iš Prancūzijos į Didžiąją Britaniją pas savo seserį Magalę Bamu (29 m.) ir jos sugyventinį Eriką Bikubį (28 m.) atvyko švęsti 2010-ųjų metų Kalėdų. Tačiau giminaičių susitikimas visai nepriminė jaukios viešnagės ir smagaus bendravimo su ilgai nematytais artimaisiais. E. Bikubiui ir pačiai M. Bamu iškart užkliuvo tai, kad berniukas esąs keistas ir greičiausiai „susijęs su raganavimu“. 1991 metais iš Kongo Demokratinės Respublikos (Afrika) į Didžiąją Britaniją emigravę ir 2005 metais kartu apsigyvenę M. Bamu ir E. Bikubis apkaltino berniuką bandžius užkerėti jųdviejų pažįstamą mažametį, o kadangi Kristis neigė esantis raganius, nutarė jo prisipažinimą išgauti kankinimais...
Vėliau policininkai ir teismo medicinos ekspertai sakė, kad jau seniai bebuvo matę tokio žiauraus elgesio su vaiku padarinių – Kristis tris dienas daužytas metaliniu strypu, plaktuku, badomas virbalais. Jam buvo nustatyta net 130 įvairių sužalojimų.
Nors neiškentęs kankinimų Kristis prisipažino neva bendradarbiavęs su „šėtonu ir piktosiomis dvasiomis“, kankinimai nesiliovė. Į juos berniuko sesuo Magalė Bamu įtraukė ir kitą seserį – Kelę (21 m.), kartu su Krisčiu iš Paryžiaus atvykusią paviešėti. Ši ir dar vienas nepilnametis kankintojų giminaitis taip pat buvo verčiami smurtauti prieš Kristį.
Po trijų parų kankinimų seserys atvilko sąmonę praradusį brolį į vonios kambarį. Prileidę vonią vandens, giminaičiai nutarė „raganių“ paskandinti. Atsipeikėjęs K. Bamu, nebegalėdamas ištverti skausmo, pats maldavo greičiau jį nužudyti. Vaiko galva buvo panardinta į vandenį ir jis netrukus prigėrė.
Kaltę neigė
Atvykę į butą, kuriame buvo nukankintas Kristis Bamu, medikai buvo priblokšti – kambarių sienos, grindys ir net lubos buvo aptaškytos krauju. Makabriškuose kankinimuose priversti dalyvauti Kelė ir paauglys giminaitis buvo ištikti isterijos.
Teisme brolį nužudžiusi Magalė Bamu tikino, jog kankinimuose dalyvavusi tik todėl, kad ją privertęs sugyventinis – girdi, ji bijojusi ir nedrįsusi nepaklusti. Bet tyrėjai surinko pakankamai duomenų, kad ji pati aktyviai dalyvavo „varant blogį“ iš savo brolio. Teisme paaiškėjo, jog tiek M. Bamu, tiek jos sugyventinis E. Bikubis buvo įtikėję „kindoki“ – kai kuriose Afrikos valstybėse šitaip vadinamas raganavimas ir šėtoniškos galios, kurias suteikiąs velnias. Nors sugyventiniai neigia, kad visu tuo tikėjo, nustatyta, jog abu yra lankęsi afrikiečių genčių tikėjimą išpažįstančiame judėjime, kuriame tikima „kindoki“ ir patariama saugotis „apsėstų“ vaikų.
Taip pat paaiškėjo, jog Kristis – ne pirmoji porelės auka, kurią jie apkaltino „kindoki“ – 2008 metais sugyventinių namuose buvo apsistojusi devyniolikmetė Naomi Ilonga. Mergina teisme pasakojo, jog E. Bikubis apkaltino ją raganavimu dėl to, jog ji kramčiusi nagus. Vieną dieną jis paėmė žirkles ir nurėžė N. Ilongos ilgus plaukus – taip neva išgelbėjęs ją nuo piktųjų dvasių.
Už Krisčio Bamu nužudymą Magalė Bamu ir E. Bikubis prieš keletą dienų nuteisti kalėti iki gyvos galvos, nors turės galimybę išeiti į laisvę – ne anksčiau kaip po 25 metų.
Varo velnią
Afrikos studijų ekspertas daktaras Ričardas Hoskinsas, liudijęs M. Bamu ir E. Bikubio teisme, sako, jog anglų visuomenė kokį terorizmą ar pedofiliją atpažįsta ir smerkia, o kalbėti apie vaikų skriaudimą dėl religinių įsitikinimų vis dar neįprasta. Anot R. Hoskinso, į šią problemą kištis politikai vengia dėl to, kad bijo būti apkaltinti rasizmu, o visuomenė įsitikinusi, kad tai vyksta itin retai ir nėra taip svarbu. O juk, pasak R. Hoskinso, vaikų kankinimai ir žudymas apkaltinus juos raganavimu ar velnio apsėdimu – vis dažnėjantis reiškinys, senokai perkopęs Afrikos žemyno ribas. „Vis daugiau emigrantų iš Afrikos šalių kuriasi Europoje. Čia atvykdami jie atsiveža ir savo papročius, tikėjimus ir toliau gyvena taip, kaip to buvo išmokę gimtinėje. Todėl jau nekeista, kad šiandien Britanijoje vaikai žudomi dėl to, kad juos atseit apsėdęs velnias, ir bijau, kad tai gali pasikartoti bet kurioje Europos šalyje“, – kalbėjo mokslininkas R. Hoskinsas.
Tirdamas „kindoki“, jis pats buvo išvykęs į Kongo Demokratinę Respubliką, kad galėtų savo akimis įsitikinti, jog šis fenomenas kasmet pražudo mažiausiai kelis tūkstančius vaikų. 2010 metais Jungtinių Tautų Vaikų Fondas (UNICEF) pateikia statistikos duomenis, kad Konge per metus net 20 000 vaikų būna paskelbiami apsėstais. Dalis jų nužudomi, kiti – kankinami, kol „išvaromos piktosios dvasios“, dalis suluošinami visam gyvenimui.
„Tik pasiturinčios šeimos gali leisti savo „apsėstus“ vaikus „gydyti“ vietinių bažnyčių pastoriams, kurie esą vieninteliai galintys atlikti egzorcizmą – išvaryti iš vaiko velnią. Apsilankęs vienos Kongo provincijos bažnyčioje, radau tris 6–12 metų vaikus. Juos pastorius degindavo žvakėmis, mušdavo rimbu, neduodavo valgyti ir neleisdavo miegoti. Už šias „paslaugas“ vaikų tėvai bažnyčiai turėjo mokėti pinigus“, – šiurpiais prisiminimais dalijosi R. Hoskinsas. Tose apylinkėse atsirado vos vienas socialinis darbuotojas, kuriam toks elgesys su vaikais pasirodė nepriimtinas. Visi kiti buvo įsitikinę, kad tik taip galima „išgydyti“ apsėstus vaikus. „Bet ir tas darbuotojas, kuriam parūpo vaikų likimas ir kuris buvo pasiryžęs juos gelbėti, greitai nuleido rankas – pėsčiomis iki bažnyčios, kurioje buvo įkalinti vaikai, būtų reikėję sukarti kelis šimtus kilometrų, o automobilis ar kuras Afrikos socialiniams darbuotojams yra labai didelė prabanga“, – pasakojo R. Hoskinsas. Mokslininkas prisipažino nežinantis trijų mažamečių likimo, tačiau esantis tikras, kad tokių mažųjų kankinių Afrikoje šiandien yra tūkstančiai.
TIK FAKTAI:
2000 metais aštuonmetė Viktorija Klimbi Britanijoje buvo nužudyta bandant iš jos „išvaryti piktąsias dvasias“. Jos teta, Prancūzijos pilietybę turinti emigrantė iš Dramblio Kaulo Kranto, ir pastarosios sugyventinis mergaitę atsivežė iš Afrikos į Didžiąją Britaniją tam, kad suteiktų jai geresnį išsilavinimą, tačiau netrukus nusprendė, jog ji esanti apsėsta. Mergaitę degino cigaretėmis, daužė metaliniais laidais, plaktuku. Už itin žiaurų nužudymą abiem žudikams paskirtas įkalinimas iki gyvos galvos.
2005 metais Londone aštuonmetė mergaitė, teisėsaugos pavadinta B., savo tetos ir jos giminaičių buvo kankinama už tai, jog trijulė manė, kad mergaitė esanti ragana. Mergaitė buvo mušama, pjaustoma, jai į akis buvo beriami aitriųjų paprikų milteliai. Ją iš Angolos į Angliją po tėvų mirties buvo atsivežusi 38 metų teta. Nusikaltimas paaiškėjo, kai mergaitė buvo rasta palikta viena šiukšliname skersgatvyje. Mergaitė išgyveno, dabar jos asmens duomenys ir gyvenamoji vieta griežtai įslaptinti.
2001 metais Temzės upėje buvo rastas 6–10 metų berniuko, kuris buvo pavadintas Adamu, torsas – vaikui buvo nupjautos visos galūnės ir galva. Kriminalistai buvo įsitikinę, jog vaikas tapo ritualinės žmogžudystės auka, tik ilgai nepavyko rasti kaltųjų. Šioje byloje lūžis įvyko pernai – nustatyta, jog nužudytasis – šešiametis Ikpomvosa. Viena Anglijos televizijos laida sugebėjo surasti moterį, kuri berniuką augino Vokietijoje, kai jo tėvai buvo deportuoti atgal į Nigeriją. Moteris prisipažino netrukus vaiką atidavusi vyrui, vardu Bava, o šis vaiką išsivežė į Londoną. Policija to vyro ieško – įtariama, kad Ikpomvosą jis nužudė kaip auką dievams.
