Projektas „Nord Stream“ pagrįstas adekvačiomis 2005 m. ir ankstesnių metų situacijai prielaidomis, tačiau paskutinių metų įvykiai ypač dujų prekyboje yra visiškai kitokie. Kai 2005 m. spalį tuometiniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis pasirašė „Nord Stream“ susitarimą, Vokietijos verslas ir politiniai lyderiai nepervertino Rusijos eksporto galimybių ateityje. Jie netgi susirūpino, kad Rusijos dujų gavyba ir eksportas (net pridėjus Turkmėnijos dujas) nepajėgs eiti koja kojon su augančia paklausa Europoje. Dėl nedeklaruoto susirūpinimo dėl Rusijos tiekimo ribotumo buvo pagreitintas priėjimas prie Rusijos dujų telkinių Vakarų Sibire, taip pat nutiestas vamzdynas į Vokietiją ir taip konsorciumo partneriams užsitikrintas dujų tiekimas dešimtmečiams į priekį.
„Nord Stream“ tapo rusų ir vokiečių susitarimu, o ne sprendimu Europos viduje. Jis teikė vilčių, kad padidės Vokietijos priklausomybė nuo Rusijos dujų, bet ne tiekėjų plėtra. Be to, šis projektas buvo pagrįstas abejotinais lūkesčiais, kurie nepasitvirtino.
Pirmoji prielaida buvo Rusijos, kaip ilgalaikės energijos išteklių tiekėjos, politinis patikimumas. Šios tezės nebesilaikoma netgi Vokietijoje. Suinteresuotos projekto pusės rėmėsi tranzito šalių, tokių kaip Ukraina, „nepatikimumu“, pagrįsdamos projektą „Nord Stream“. Visgi šis dujotiekis buvo skirtas apeiti Baltijos valstybes ir Lenkiją, bet ne Ukrainą.
Antroji prielaida buvo ta, kad Rusija galėtų užpildyti dujotiekį „Nord Stream“ dviem etapais pagal deklaruotus pajėgumus ir iki pažadėto termino (55 milijardų kubinių metrų per metus nuo 2015 m. 25 metus) iš jau naudojamų telkinių ar iš greitu metu išplėtotų. 2008 m. tai tapo neįgyvendinama, supratus, kad Rusija per šį dešimtmetį susidūrė su dujų stygiumi. Taigi antrasis dujotiekio „Nord Stream“ etapas neturi paskirto ar bent numatomo dujų šaltinio.
Trečia, projekto „Nord Stream“ partneriai tikėjosi, kad „Gazpromas“ toliau absorbuos turkmėniškas dujas į Rusijos unifikuotą dujų tiekimo sistemą vidaus reikmėms, siekdamas atlaisvinti Sibiro dujas tiekti į Europą. Visgi Rusijos turkmėniškų dujų importas sumažėjo nuo 2009 m. ir, atrodo, ilgam. Ketvirta, pasikeitė dujų paklausa Vokietijoje ir Europoje. Europos Sąjunga išskiria atsinaujinančius energijos šaltinius, o Vokietijos vyriausybė laikosi politikos išlaikyti veikiančias atomines jėgaines.
Penktas nepasitvirtinęs lūkestis susijęs su poreikiu tiekti dujas vamzdynais. Vakarų Europoje sparčiai plinta gamtinių ir suskystintų dujų vietos rinkos su mažesnėmis kainomis, nei siūlo „Gazpromas“. Taigi Europos importuotojai gali imti išsižadėti ilgalaikių su fiksuotomis kainomis susitarimų tiekti dujas Rusijos dujotiekiais.
Šešta, nuo 2009 m. auganti netradicinių dujų plėtra JAV, kurios pavyzdžiu ima sekti Europa, ir vis labiau globalizuojama suskystintų dujų prekyba diversifikuoja Europos pasirinkimą. Galiausiai „Gazpromas“, net nepradėjęs, nutraukė didžiausią Rusijos dujų gavybos Štokmano projektą. Tikėtasi, kad būtent Štokmano dujos pamaitins dujotekį „Nord Stream“ antrame etape. Šiuo metu Štokmanas oficialiai atskirtas nuo dujotiekio „Nord Stream“.
Toliau projektas „Nord Stream“ tęsiamas daugiausia dėl politinio impulso – dėl aiškaus Berlyno noro didinti Vokietijos priklausomybę nuo Rusijos dujų. O olandai, danai ir britai ketina pirkti mažai dujų iš šio dujotiekio, o tai leidžia diversifikuoti dujų tiekimą toms šalims, kurios turi didelį tiekėjų pasirinkimą.
Pagal „The Eurasia Daily Monitor“ informaciją parengė Kristina Puleikytė.
