REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kulikovo mūšis – vienas iš Rusijos nacionalinės mitologijos stulpų, „nn.ru“ rašo istorikas Filipas Podberiozkinas. Atrodytų, apie Kulikovo mūšį yra žinoma viskas. 1380 metų rugsėjo 8 dieną jungtinės rusų kunigaikščių pajėgos, vadovaujamos Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovyčiaus sutriuškino mongolų-totorių chano Mamajaus ordą.

Kulikovo mūšis – vienas iš Rusijos nacionalinės mitologijos stulpų, „nn.ru“ rašo istorikas Filipas Podberiozkinas. Atrodytų, apie Kulikovo mūšį yra žinoma viskas. 1380 metų rugsėjo 8 dieną jungtinės rusų kunigaikščių pajėgos, vadovaujamos Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovyčiaus sutriuškino mongolų-totorių chano Mamajaus ordą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pergalė Kulikovo lauke tapo didžiųjų Maskvos kunigaikščių ir rusų carų valstybės formavimosi pagrindu, o vėliau ir Rusijos nacionalinės mitologijos dalimi. Mūšis Kulikovo lauke tapo ne tik istoriniu įvykiu, tačiau ir sakralinės pasaulėžiūros dalimi. Taip pat ir dėl to, kad žymūs mūšio veikėjai – vienuoliai Peresvetas ir Osljabja – yra kito rusų nacionalinio mito personažai, susijusio su Sergijumi Radonežsku ir Troicos-Sergejevo vienuolynu.

REKLAMA

Tačiau, nepaisant to, 1380 rugsėjo įvykiai kelia ginčus tarp mokslininkų. Paradoksalu, tačiau toks amžių mūšis nėra patvirtintas archeologiniuose šaltiniuose: vyksta ginčai ir dėl mūšio vietos, ir dėl jo dalyvių sudėties.

Tačiau tai, kad tai buvo rusų susidūrimas su totoriais, ir pirmieji nugalėjo, niekada neiššaukdavo istorikų prieštaravimų. Tiesa, kaip paaiškėjo, egzistuoja užsienio šaltiniai, kurių liudijimai prieštarauja rusų metraščiams.

REKLAMA
REKLAMA

Rusai pergale džiaugėsi neilgai“

Tai vokiečių XIV – XVI a. kronikų tekstai. Pats „išsamiausias“ Kulikovo mūšio aprašymas vokiečių viduramžių istoriografijoje yra humanisto ir teologo iš Liubeko Alberto Krantzo kūrinio „Wandalia“ siužetas. Štai kaip įvykiai buvo aprašyti 1519 metų Kelno leidime: „Taip pat tuo metu vienoje vietoje, kuri vadinasi Flavaseriu (Flawasser), vyko didžiulis mūšis tarp rusų ir tororių, ligi tol negirdėtas tarp žmonių. Juk jame buvo nužudyta 200 000 žmonių. Tų žmonių papročiai – ne tokie, kaip pas mus. Nes joja jie ir šen, ir ten ir šaudo vienas į kitą iš lankų. Pergalė atiteko rusams, kurie užgrobė nemažą kiekį gyvulių, juk kito grobio tos tautos nežino.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau rusai neilgai džiaugėsi pergalė, nes totoriai susijungė su lietuviais, sumušė rusus, atėmė iš jų gyvulius. Tai vyko Viešpaties mūsų ir Gelbėtojo metais nuo jo gimimo tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt pirmaisiais“. Ankstesnės kronikos (pavyzdžiui, Hermano Kornerio kronika) Kulikovo mūšio įvykius pateikia trumpiau: pas juos nėra „skitų palikuonių“ barbarų papročių aprašymo. Tačiau siužetas apie netikėtą lietuvių puolimą ir rusų pralaimėjimą užfiksuotas ir ten. Ir data daug tikslesnė – 1380.

REKLAMA

Vienas iš pačių ankstyviausių liudijimų yra Detmaro iš Liubeko, kuris sudarė savo kronikas kaip tik 1380-ais: (1380) Tuo pat metu buvo didžiulis mūšis prie mėlynojo vandens (Blowasser) tarp rusų ir totorių; iš abiejų pusių žuvo apie 400 000, rusai nugalėjo. Kai tik jie norėjo pasitraukti su didžiuliu grobiu, jiems kelią užkirto atėję lietuviai, pas kuriuos totoriai prašė pagalbos, ir atėmė iš jų grobį, ir sunaikino daugelį iš jų lauke“.

Panašūs liudijimai apie rusų kariuomenės pralaimėjimą yra ir prūsų kronikose – pavyzdžiui, Johano von Polsinge kronikoje.

REKLAMA

Apie tai, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila su savo kariuomene žygiavo padėti Mamajui, rašė ir rusų istorikai. Tačiau mūšyje, anot jų, nedalyvavo. Rusijos istoriografija tai aiškina įvairiai. Vienos iš versijų teigimu, Jogaila paprasčiausiai nespėjo, kitos – nenorėjo kovoti totorių pusėje dėl „promaskvietiškų nuotaikų“ savo paties kariuomenėje. Tačiau paprasčiausiai taip apsukti savo pulkus ir žygiuoti namo, likus poros dienų keliui – ar galėjo Jogaila taip veikti? Vokiečių kronikų pateikiami duomenys leidžia bent jau racionaliai įvertinti jo veiksmus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Liudininkai – vokiečių grafai

Į akis krinta rusų ir vokiečių kronikų pateikiamos informacijos nesutapimai. Pavyzdžiui, Novgorodo metraščiuose nurodyta: „1380: „Tuomet ir buvo dovanota pergalė didžiajam kunigaikščiui rugsėjo mėnesio 8-ąją... didysis kunigaikštis Dmitrijus... pats atvyko Dievo saugomas į priklausantį (stolnyj – susijęs, priklausantis) ir didelį Maskvos miestą, į tėvoniją savo, su Broliu Vladimiru“.

Ar yra tikimybė, kad vokiečių kronikų autoriai supainiojo Kulikovo mūšį su Mėlynųjų vandenų mūšiu 1362/1363, kurio metu Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, sumušė totorių kariauną dabartinės pietų Ukrainos žemėse? Vienok, kaip jau buvo rašyti, pateikti tekstai buvo sukurti 1380-90, tai reiškia, kad autoriai buvo tų įvykių amžininkai.

REKLAMA

Tuo pačiu, vokiečių kronikose išsamiai aprašomi įvykiai, artimi savo laikmečiu Kulikovo mūšiui – tai lietuvių kunigaikščio Skirgailos 1381-ųjų įvykdyta Polocko apsiaustis, o taip pat chano Tokhtamyšo apsiausta Maskva 1382-ais. Tokiu būdu, pagal siužetą ir chronologiją galima patvirtinti vokiečių kronikų teisingumą ir tvirtinti, kad Blawasser mūšis yra būtent mūšis Kulikovo lauke 1380-ais. Paprasčiausiai čia, skirtingai nuo rusų kronikų, mes sužinome apie „istorijos pratęsimą“ – pasirodančius totorių sąjungininkus – LDK kariuomenę.

REKLAMA

Rusijos kronikų tradicijos su vokiečių vėlyvųjų viduramžių kronikų tarpusavyje nėra susiję. Vokiečių rašto žmonės neskaitė rusų kronikų, ir atvirkščiai, rusų rašeivos nebuvo pažįstami su vokiečių raštais. Tačiau iš kur tada vokiečių metraštininkai galėjo sužinoti apie Kulikovo mūšį?

Siekiant atsakyti į šį klausimą, būtina kronikose atrasti įvykius, kuriuose dalyvavo „lietuviai“, „vokiečiai“ ir „rusai“ ir kurie chronologiškai būtų artimi Kulikovo mūšiui. Tokie įvykiai yra lietuvių Skirgailos 1381-ais apsiaustas Polockas, pakankamai gerai šis įvykis atspindėtas tiek Novgorodo metraščiuose, tiek ir Ordino kronikose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

LDK dinastijos krizės metu 1370-80 metais Polocko kunigaikštis Andrius Algirdaitis kartu su broliu Dmitrijumi pabėgo pas Maskvos kunigaikštį Dmitrijų Algirdaitį (jie kovėsi rusų armijos pusėje prieš totorius Kulikovo lauke). Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila tuomet paskyrė savo brolį Skirgailą Polocko kunigaikščiu. Tačiau vietos gyventojai išvijo Skirgailą dėl jo „pagonybės“. Atsakydamas į tai pastarasis prie miesto grįžo ne vienas, o su „vokiečių kariauna“ – Livonijos magistro armija.

Vigando iš Marburgo kronikose minimas vienas iš tiesioginių apsiausties dalyvių: „galingasis Markės grafas ir Kleve grafas“. Reiškia, Polocko apsiaustyje dalyvavo Kleve ir Markės grafysčių atstovai, iš dabartinių Vokietijos ir Nyderlandų pasienio teritorijų.

REKLAMA

Vokiečių kronikos nebuvo cenzūruotos

Iš Markės grafų kronikų (Lewoldo von Northofo kronika) ir Kleve Gerto von der Schüreno kronikų galima suprasti, kad vienas iš Markės grafų – Engelbertas III (1330-1390) – dalyvavo žygiuose prieš „pagonis ir saracėnus“ iš miesto „Plosko“. Iš G. Schüreno kronikų galima suprasti, kad 1381-ųjų pavasarį, po žygio prieš Polocko „pagonis“, Kenigsberge buvo atlikti minėjimo ritualai.

Būtent jų metu „svečiai“ – užsienio riteriai, kurie dalyvavo Teutonų ordino žygiuose, – papasakodavo savo „žygdarbius“, o taip pat naujienas, kurias jie išgirdo žygiuose.

REKLAMA

Taip pat 1381-ųjų pavasarį Liubeke vyko Hanzos sueiga, kurioje dalyvavo prūsų miestų atstovai ir kuris gerai žinomas Liubeko ir prūsų kronikų autoriams.

Visiškai tikėtina, kad pasakojimas apie Kulikovo mūšį ir lietuvių puolimą buvo perduotas tokių riterių, kaip grafas Elgelbertas Kenigsberge, o vėliau išgirstas sueigos metu.

Visas mūšio siužetas yra atspindėtas visose pagrindinėse Liubeko XIV-XIV a. kronikose – Detmaro kronikoje ir Hermano Kornero kronikoje, Alberto Krantzo kūrinyje „Wandalia“, o taip pat rusų kronikose – Johanno von Polsinge „Torūnės analai“. Chronologiškai siužetai sutampa, nes visos nurodytos kronikos buvo aktyviai rašomos 1380-aisiais.

REKLAMA
REKLAMA

Kodėl tekstas apie mūšį vokiečių ir rusų raštuose skiriasi? Tai galima paaiškinti tuo, kad vokiečių kronikų siužetas nebuvo redaguotas, kaip tai nutiko su Naugardo kronikomis XV-XVI a.

Tokiu būdu, įtraukiant „netradicinius“ rašto šaltinius – vokiečių lokalias kronikas, Kulikovo mūšio istorija įgauna naują intrigą. Ir tik tokių „naujų liudininkų“, kaip grafas Engelbertas – realaus asmens, kuris yra matęs vokiečių ir rusų kronikas, pasirodymas, gali padėti atsakyti, kas gi iš tiesų nutiko Kulikovo lauke 1380-ųjų rugsėjo 8 dieną.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų