Mozaika susidėliojo į vieningą visumą po vieno švedų teismo sprendimo. Liepos 22-ąją dėl bandymo nužudyti iš neapykantos buvo nuteisti du vyrai, užpuolę pabėgėlių centrą su savadarbėmis bombomis. Nusikaltėliai yra „ Svenska motståndsrörelsen“, švedų pasipriešinimo judėjimo, atstovai, įkurto 1990-aisiais kelių „Baltųjų arijų pasipriešinimas“ grupuotės narių.
Anot teismo nuosprendžio, „du nuteistieji veikė ne spontaniško, jie buvo pasirengę: abu pabuvojo Rusijoje, treniruočių stovykloje, kuriai vadovavo kariškiai, kurie kovojo smogikų Ukrainoje pusėje“.
Panašus scenarijus siejamas ir su vengrų neonacių grupuotė „Maggyar Arcvonal“, sukarinto judėjimo, pasisakančio prieš gėjus ir žydus. Prieš pusmetį iš šios grupuotės konfiskavo savadarbių sprogmenų ir automatų arsenalą, o taip pat įvairiausių svastikų ir kitų nacistinių simbolių. Ir šiuo atveju ginklų kontrabanda siejama su prorusiškais Donbaso smogikais.
Rusų karinių stovyklų populiarumas išaugo kartais, aiškina leidiniui Øyvindas Strømmenas, analitikas iš Oslo, besispecializuojantis ultradešiniųjų judėjimų tyrimuose. „Rodosi, mes esame tokio proceso, kurį galėjome stebėti karo Balkanuose metu, – aiškino ekspertas. – Ten 1990-aisiais treniravosi kraštutiniai dešinieji, o dabar jie tam turi Ukrainą.
Tai idealios aikštelės skandinavų neonaciams, siekiantiems sustiprinti pasitikėjimą savimi ir pagerinti savo pasirengimą. Daugelis iš jų išvyko kautis į Siriją, kurdų gretose“. Anot eksperto, smurto protrūkio potencialas yra milžiniškas: „Kiekis kol kas nėra labai didelis, tačiau apmokyti Ukrainoje smogikai grįžta į savo šalis su daug geresniais kariavimo įgūdžiais“.
Priežastis, dėl kurios Maskva palaiko neonacių judėjimus, anot analitikų, gali sietis su siekiu radikalizuoti kai kurias valstybes. Būtent sukarintos ultradešiniųjų grupuotės politiškai yra itin artimos Kremliaus politikai, bent jau priešas jų visų bendras – liberali Vakarų visuomenė.
Šių kraštutinių dešiniųjų dešiniųjų smogikų atsiradimas sutampa su krize Ukrainoje, leidiniui aiškino Tarptautinių tyrimų analitikas iš Romos, Marko Di Liddo. „Konfliktas dėl savo simboliškos įtampos privedė prie europeistų ir antieuropeistų, prorusiškų ir antirusiškų, jėgų poliarizacijos, mobilizavo visas šias grupes“, – aiškino ekspertas.
Ideologija čia mažai svarbi: pasak tyrėjo, „Putinas neturi jokių sąsajų su komunizmu ar kairiųjų kultūra, jis „raudonai-rudas“ ir remiasi nacionalizmu. Todėl jis ir tapo švyturiu visiems dešiniųjų judėjimams, net ir tokioms institucionalizuotoms jėgoms, kaip „Jobbik“ ar „Nacionalinis frontas“.
„Dabar tikroji grėsmė yra tai, kad ekstremistinė retorika prasismelkia į insitucionalizuotas partijas, – mano mokslininkas. – Tikroji problema – tai domino efektas, kuomet smurtas užkrečia įvairias visuomenės sferas ir jose plinta“.
