Bandant įvardinti atšalimą tarp Rusijos ir Vakarų
Sunku nustatyti ankstesniojo šaltojo karo pradžią ir pabaigą, nekalbant jau apie jo priežastis. Ar jis prasidėjo nuo Lenino valdymo? Nuo Stalino? Ar Europoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nusileidus „geležinei uždangai“? Ir kada jis baigėsi? Sulig 1973 m. Helsinkio susitarimais, ar Michailo Gorbačiovo glasnost ir perestroika?
Istorikai gali ginčytis be atvangos, bet apytikslis apibrėžimas galėtų būti tas, kad Šaltasis karas buvo dviejų globalių supervalstybių karinio ir ideologinio lenktyniavimo laikotarpis. Jis prasidėjo 1948 m. Berlyno blokada ir nuslūgo 9-ajame dešimtmetyje.
Vis labiau populiarėja posakis „naujasis šaltasis karas“.. Remiantis Lexis-Nexis duomenų baze, per praėjusius metus pagrindiniuose pasaulio leidiniuose kartu su Rusijos paminėjimu jis iš viso pasirodė 1861 kartą. O štai per penkerius metus nuo 2001 m. rugsėjo iki 2006 m. rugsėjo jis paminėtas tik 1062 kartus.
Bet ar tam yra pagrindo? Rusija gali flirtuoti su Venesuela ir Iranu, JT atsisakyti balsuoti už sankcijas Zimbabvei, bet laikai, kai tolimose valstybėse vyko rimti netiesioginiai karai, neabejotinai praėję. Vakarų nesutarimas su Rusija daugiausia yra regioninis konfliktas dėl buvusios Sovietų imperijos ateities Europoje, o ne titanų kova dėl pasaulio ateities.
Priežastis paprasta: Rusija yra per silpna įsitraukti į globalią kovą. Sovietų sąjunga bent jau galėjo apsimesti esanti supervalstybė. Rusija negali. Kartu su Kinija ji galbūt pajėgtų sukurti prieš Vakarus nukreiptą sąjungą. Bet neatrodo, kad vyktų.
Kaip aiškina išmintingasis Rusijos apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis, sąjunga tarp Rusijos ir Kinijos būtų lyg tarp triušio ir smauglio, kurioje Rusija ir būtų triušis. Net branduolinių ginklų srityje Rusija neprilygsta Vakarams. Kalbant apie konvencinę ginkluotę, bet koks didesnis už Gruziją priešininkas sukeltų problemų.
Nėra ir aiškios ideologinės takoskyros. Rusija neskelbia mesianistinės, aistringus išpažinėjus visame pasaulyje traukiančios ideologijos. Moderniajam Kremliui simpatizuojantys vakariečiai yra įtartinas amoralių finansininkų, Amerikos nekentėjų, izoliacionizmo fanatikų ir antikapitalistų mišinys. Jei jie kada nors vienas kitą susitiktų, iškart imtų vienas kito nekęsti.
Galų gale Rusija susaistyta su Vakarais verslo, finansų ir kultūros srityse tokiu mastu, kuris būtų buvęs nesuvokiamas sovietiniais laikais. Milijonai rusų keliauja į užsienį. Visiems, išskyrus nedidelį skaičių ryžtingų opozicionierių, Rusija yra atvira visuomenė, kurioje žmonės gali gyventi taip, kaip jiems patinka.
Nepaisant to, kalbos apie „naująjį šaltąjį karą“ nebūtinai yra absurdas. Istoriniai įvykiai niekada tiksliai neatsikartoja. Dabartinė konfrontacijos su Rusija era yra nauja ir kitokia (ir kelia nerimą tiems, kurie naiviai tikėjo nauja amžinos taikos era).
Bet verta paminėti ir panašumus. Pagrindinė kovos arena ta pati: Rytų ir Centrinės Europos šalys. Tuomet jos kovojo, norėdamos išsivaduoti iš sovietų imperijos. Dabar jos kovoja, kad nebūtų įsiurbtos atgal į „švelnesnę“ jos versiją, pagrįstą (daugiausiai) ekonomine įtaka, o ne karine okupacija.
Ideologinę kovą tarp kapitalizmo ir komunizmo pakeitė vertybių susidūrimas: ar laisva spauda ir rinkimus galinti laimėti opozicija yra būtinos modernios ekonomikos dalys? Vakarai sako „taip“; Rusija sako „ne“. Net senojo šaltojo karo metu rusų imperializmas sovietų mąstyme vaidino svarbų, nors ir užslopintą, vaidmenį. Dabar atrodo, kad jis irgi sugrįžo. Tai pavojinga. Ir liūdna, bet tam reikia grėsmingo trumpo termino.
Parengta pagal The Economist
