• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Apžvelgiant antrojo šių metų pusmečio Rusijos ir JAV politinio dialogo plėtrą, galima pateikti nemažai pavyzdžių, vertintinų kaip Rusijos mėginimą politinėmis priemonėmis „įkąsti“ JAV, ir atvirkščiai. Vis dėlto bene didžiausią rezonansą, neabejotinai turėsiantį įvairių neigiamų pasekmių vis prastėjantiems Rusijos ir JAV santykiams, sukėlė gruodį priimti politiniai šių valstybių sprendimai. Pavyzdžiui, atsakydama į gruodžio 14 d. JAV prezidento Baracko Obamos pasirašytą vadinamąjį „Magnitskio įstatymą“, numatantį sankcijas Rusijos pareigūnams, siejamiems su teisininko Sergejaus Magnitskio mirtimi Rusijos kalėjime, Rusija žengė spontanišką atsakomąjį žingsnį. Gruodžio 19 d. Rusijos Valstybės Dūma antruoju skaitymu priėmė įstatymą, draudžiantį JAV piliečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos ir įpareigojantį uždaryti visas Rusijoje veikiančias šios valstybės įvaikinimo agentūras. Šiuo žingsniu Rusija nutraukė dvišalį susitarimą su JAV dėl bendradarbiavimo įvaikinimo srityje, įsigaliojusį šių metų lapkričio 1 dieną, t. y. vos prieš pusantro mėnesio. Per gruodžio 11 d. surengtą spaudos konferenciją Dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas pareiškė, kad šio mėnesio pradžioje taip pat priimtas sprendimas uždrausti iš JAV importuoti jautieną ir kiaulieną, turinčią maisto papildo raktopamino. Tokį sprendimą galima laikyti sąlyginiu draudimu į Rusiją importuoti mėsą iš JAV, nes raktopaminas šioje užjūrio valstybėje laikomas saugiu ir todėl plačiai naudojamas gyvulininkystėje. Gruodžio 20 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar stipriau užmynė JAV ant nuospaudos, viešai prabilęs jau kiek primiršta JAV kuriamo priešraketinės gynybos skydo grėsmės Rusijos saugumui tema. Šalies vadovas pakartojo iki tol iš jo ir kitų Rusijos aukšto rango pareigūnų lūpų nekart skambėjusią frazę, kad priešraketinės gynybos sistemos plėtra Senajame žemyne kelia grėsmę Rusijos branduoliniam potencialui, ir priminė, jog jo vadovaujama valstybė ketina ir toliau priešintis šios sistemos plėtrai. Tąkart politikas, komentuodamas JAV prezidento B. Obamos 2009 m. pasiūlytą santykių su Rusija „įkrovimo iš naujo“ iniciatyvą, pridūrė, kad ji nebuvo būtina, nes abiejų šalių santykiai ir anksčiau iš principo buvę normalūs. Taip prezidentas netiesiogiai užsiminė, kad esminių pozityvių pokyčių Rusijos ir JAV santykiuose artimiausiu metu tikėtis neverta.

REKLAMA
REKLAMA

Esama Rusijos ir JAV politinių santykių būklė leidžia daryti keletą esminių prielaidų. Viena vertus, šių valstybių santykių „įkrovimas iš naujo“, prasidėjęs 2009 m. pradžioje, iki šiol prilygo iliuzijai, kuri kada nors turėjo išblėsti. Jokia paslaptis, kad šios dvi didžiosios valstybės pasižymi itin įvairiais ir neretai viena kitos interesams prieštaraujančiais strateginiais užmojais. Todėl anksčiau ar vėliau jos turi priimti sprendimus, nepalankius viena kitai. Atitinkamai deklaratyvios „broliškos draugystės“ viziją bėgant laikui neišvengiamai turėjo pakeisti pragmatiniai šių valstybių politikų sprendimai ir juos lydinčios tiek pozityvios, tiek negatyvios pasekmės šių šalių dvišaliams santykiams.

REKLAMA

Pastarąjį teiginį iš dalies patvirtino ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Šių metų spalį duodamas interviu politikas pažymėjo, kad „įkrovimas iš naujo“, turint omenyje kompiuterinę šio termino kilmę, negali trukti amžinai. Antraip tai ne „įkrovimas iš naujo“, o „programos gedimas“.

REKLAMA
REKLAMA

Kita vertus, akivaizdu, kad per visą santykių „įkrovimo iš naujo“ laikotarpį Rusijai ir JAV taip ir nepavyko pasistūmėti į priekį dėl daugumos abiejų šalių prieštaringai vertinamų klausimų. Iki šiol nepasiekta jokių esminių susitarimų dėl JAV priešraketinės gynybos sistemos plėtros. Negalima pamiršti ir pradedant 2011 m. vasariu per Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų musulmoniškas valstybes nusiritusios revoliucijų bangos, kuri, galbūt netikėtai Vakarams, gerokai užsitęsė Sirijoje. Pastarosios valdantysis režimas, nors Vakarų valstybės protestuoja, iki šiol sulaukia nemažos Rusijos, Kinijos ir keleto kitų valstybių paramos karinių resursų pavidalu, šios šalys taip pat blokuoja Vakarų valstybių siūlomas sankcijas Sirijai Jungtinėse Tautose. Neigiamos Rusijos reakcijos iki šiol sulaukia įvairios JAV iniciatyvos, nukreiptos į posovietinės erdvės valstybių (įskaitant ir pačią Rusiją) demokratizaciją ir pilietinių vertybių sklaidą šioje erdvėje. Tokią Vašingtono politiką Kremlius iki šiol linksta vertinti kaip kišimąsi į Rusijos ir jos įtakos erdvei priskirtino artimojo užsienio valstybių vidaus reikalus, todėl prieštaraujančią jos strateginiams interesams ir t. t.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šie ir kiti politiniai klausimai 2009–2012 m. įvarė ne vieną pleištą į Rusijos ir JAV santykius. Vis dėlto tenka pasakyti, kad nė vienas iš jų, nors ir prieštaraujantis Rusijos strateginiams interesams, iki šiol nekėlė tiesioginės grėsmės V. Putino ir jo bendražygių įgyvendinamai vidaus politikai, taigi – ir grėsmės perrinktajam Rusijos prezidentui valdžioje išbūti dar bent vieną kadenciją. To, deja, negalima pasakyti apie „Magnitskio įstatymą“, įvairių politikos apžvalgininkų nuomone, įsiutinusį Maskvą ir tapusį paskutiniu lašu Rusijos kantrybės taurėje.

REKLAMA

Pagrindinė „Magnitskio įstatymo“ grėsmė Rusijai glūdi šios šalies valdžios sistemoje. Jokia paslaptis, kad korupcija šioje valstybėje įsišaknijusi daugumoje valdymo sferų, o tūlo šalies piliečio galimybėms dirbti, užsidirbti ir ramiai gyventi Rusijoje neretai daro įtaką jo santykiai su aukštesniojo rango valdžia, įskaitant ir federalinio lygmens vadovybę su V. Putinu priešakyje. Čia galima prisiminti garsiai nuskambėjusias Boriso Berezovskio, Vladimiro Gusinskio ir kitų Rusijos oligarchų bylas, žemesniosios grandies verslininkų, politikų bei visuomenės veikėjų skaudžią patirtį: neįtikę valdantiesiems, jie buvo priversti skubiai emigruoti, prarado savo turtą ir t. t. Visus jai pasipriešinti išdrįsusius piliečius malanti putiniškoji politinė mašina dažną prakutusį Rusijos gyventoją verčia bent jau dalį savo užgyvento turto perkelti į Vakarus, kur kieta prezidento ranka nepasiekia. Šiame kontekste „Magnitskio įstatymas“ bei jo pagrindu galinčios atsirasti kitos Rusijos piliečiams taikytinos JAV ir kitų Vakarų valstybių sankcijos gali sudrebinti V. Putino valdžios pamatus. Baimė tapti nepageidaujamu Vakarų pasaulio šalyse gali sulaužyti pačią putiniškosios vertikalės sistemą, kuri laikosi dėl besąlygiško paklusimo nuo viršaus iki apačios.

REKLAMA

Dėl šios priežasties JAV, priėmusios „Magnitskio įstatymą“, sudavė V. Putino valdžiai smūgį į paširdžius. Tikėtis, kad Maskva greitu metu atlyš ir atleis Vašingtonui už šį perrinktajam prezidentui bei jo parankiniams nepriimtiną sprendimą, tikrai neverta. Atitinkamai, Rusijai nusprendus toliau plėtoti prieš JAV nukreiptas politines priemones, abi šalys rizikuoja jau artimiausiu metu įsisukti į nesibaigiančią viena prieš kitą nukreiptų politinių ir net ekonominių sankcijų spiralę, gerokai atšaldysiančią jau ir taip šiuo metu atvėsusius dvišalius santykius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, tokios įvykių eigos bent jau teoriškai galėtų padėti išvengti plėtojamas Rusijos ir JAV dialogas kitais aktualiais dvišalio bendradarbiavimo klausimais. Vis dėlto tos eigos požymių kol kas nematyti. Pažymėtina, kad Rusijos formuojama užsienio politikos darbotvarkė iki šiol kelia savotišką trintį su JAV. Viena vertus, ši valstybė, nepaisydama JAV kritikos, deda visas pastangas, kad Basharo al Assado režimas Sirijoje nežlugtų, ir mažai tikėtina, kad ši Rusijos pozicija artimiausiu metu pasikeistų. Kita vertus, ji ketina ir toliau aktyviai priešintis JAV priešraketinės gynybos sistemos, nukreiptos prieš Iraną ir galbūt kai kuriuos kitus tarptautinės politikos veikėjus, bet šiuo metu – tikrai ne prieš Rusiją, plėtrai. Rusija iki šiol taip pat neturi nuoseklios bendradarbiavimo su JAV programos, o Maskvos priimami sprendimai dvišaliame dialoge su JAV neretai yra spontaniški ir per mažai politiškai pasverti. Pasak Rusijos užsienio politiką tyrinėjančio Arielio Koheno, Rusijos valdantysis elitas iki šiol yra linkęs didžiausią dėmesį skirti negatyviems dvišalio bendradarbiavimo su JAV aspektams, aktualius politinės darbotvarkės klausimus (tokius kaip dvišalių ekonominių santykių plėtra, kova su organizuotu terorizmu ir kitus) nustumdamas į antrąjį planą. Galiausiai negalima pamiršti, kad Rusijoje iki šiol vyrauja akivaizdžiai antiamerikietiška politinė dimensija. Šalies valdantieji valstybės viduje konsoliduoja visuomenę, jai beveik per prievartą įteigdami mitą apie JAV kaip „pagrindinį išorės priešą“, ir t. t.

REKLAMA

Daryti įtaką tokiai Rusijos pozicijai JAV atžvilgiu, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai prisidedančiai prie šių valstybių santykių gadinimo, Vašingtonas artimiausiu metu vargu ar bus pajėgus. Viena vertus, JAV valdančiųjų rankose priemonių, galinčių daryti įtaką Rusijos pilietinei visuomenei ar juo labiau šios šalies valdantiesiems, yra itin mažai. Be to, įvairių apžvalgininkų nuomone, antrosios kadencijos metu B. Obama turės susitelkti ties vidaus politika, didžiausią dėmesį skirdamas fiskalinę bedugnę priėjusių JAV ekonominėms ir fiskalinėms problemoms spręsti. Dialogui su Rusija plėtoti jis greičiausiai galės skirti gerokai mažiau laiko nei iki šiol.

REKLAMA

Dėl šių ir kitų argumentų galima daryti išvadą, kad nors Rusijos ir JAV santykių „įkrovimas iš naujo“ gerokai užtruko, tikslas nepasiektas iki šiol. Tolesnė šios iniciatyvos plėtra taip pat atrodo miglota. Vaizdžiai kalbant, šių metų gruodį Vašingtone priimtas „Magnitskio įstatymas“ gerokai įsiūbavo jau ir taip įvairių dvišalių nesutarimų perkrautą šių valstybių politinių santykių laivelį. Politinių argumentų ir priemonių, galinčių esamą padėtį pakeisti, kol kas, deja, nematyti. Todėl neatmestina, kad trumpuoju periodu šių valstybių santykiuose bus pastebimas vis didesnis atšalimas.

Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų