Turkija įstojo į NATO beprasidedant Šaltajam karui, norėdama gauti Jungtinių Valstijų apsaugą Sovietų išpuolio atveju. Tuo laikotarpiu Turkija buvo viena iš pirmaujančių valstybių, tuo tarpu nūdien šios šalies lyderiai užsispyrusiai vykdo savarankišką užsienio ir saugumo politiką, todėl augantis jų pasitikėjimas savimi šiuo metu tiriamas Aljanso sanglaudos.
NATO ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas stringa dėl ginčių su Turkija dėl padalinto Kipro. Be to, aršiai prieštaraudama daugumai NATO narių, Turkija laikosi įsitikinimo, jog į Įraną ir Siriją neturėtų būti žvelgiama kaip į grėsmę. Tuo tarpu, krizei Libijoje pasiekus aukščiausią tašką ir NATO pareigūnams pradėjus rengti įsikišimo operacijų planus, Turkijos Ministras Pirmininkas Recep Tayyip Erdoğan pasisakė prieš karinius veiksmus.
Dėl šios priežasties pradėjo vyrauti įsitikinimas, kad Turkija Vakarams atsuko nugarą. Tačiau, tikslingiau būtų teigti, jog Turkija tiesiog plečia savo akiratį. Žinoma, dėl to pastaroji gali sukelti įtampą NATO viduje, tačiau šios šalies pozicija atspindi sumanų balansą tarp ištikimybės Aljansui ir tinkamo atstovavimo savo nacionaliniams interesams.
Tokie geopolitiniai pokyčiai, kaip, kad Šaltojo karo pabaiga, o vėliau – demokratijos postūmis Vidurio Rytuose kartu su poreikiu neturėti „jokių problemų“ su kaimyninėmis Turkijos šalimis, davė pradžią naujiems Turkijos užsienio politikos strategų tikslams kilti. Ir iš tikrųjų, Turkijos lyderiai nuvertina „sunkiosios galios“ saugumo klausimų svarbą, vietoj to stiprindami šalies minkštąją galią, teikdami pirmenybę pasitaikančioms ekonominėms galimybėms.
Pirmoji šios „saugumo nereikalaujančios“ Turkijos užsienio politikos pasekmė yra pakitusi jėgų pusiausvyra tarp šalies karinių ir civilinių įstaigų. Ne mažiau svarbi pasekmė – pasikeitę Turkijos ir Vakarų santykiai.
Metams bėgant, gynybos partnerystė tapo Turkijos ir Vakarų santykių pagrindu. Tačiau šis bendradarbiavimas – smarkiai asimetriškas, nes Turkija, kaip saugumo vartotoja, buvo stipriai priklausoma nuo Vakarų: Turkijos užsienio politikos pasirinkimai buvo suvaržyti poreikio prisiderinti prie savo saugumo garanto.
Tačiau nūdien, nykstantis grėsmės suvokimas iš esmės pakeitė šią perspektyvą ir sumažino Turkijos poreikį su Vakarais veikti unisonu. Be to, mažėjantis Turkijos susirūpinimas dėl šalies teritorinio vientisumo ženkliai sumenkino Vakarų sverto spaudimą. Taigi, saugumo poreikiu paremtos bendrystės atsipalaidavimas suteikė šaliai daugiau laisvės užsienio politikoje.
Iš kitos pusės, teigti, kad Turkija traukiasi šalin nuo NATO, būtų neteisinga. Pastaroji vis dar yra aktyvi ir viena įtakingiausių narių, iš narystės besitikinti gauti kaip įmanoma daugiau naudos. Turkija yra įsipareigojusi NATO, o jos kariuomenės biudžetas daugiau mažiau atitinka organizacijos gynybos išlaidų kriterijų – 2% šalies BVP. Be to, NATO vykdomoms operacijoms Turkija teikia karius, pastaruoju metu – operacijai Afganistane. Taigi, šalies vaidmuo Aljanse yra žymiai aktyvesnis už didžiąją daugumą kitų valstybių-narių.
Turkija skatina Aljansą prisitaikyti prie naujų saugumo iššūkių, tačiau tuo pačiu ji išlieka nepajudinama dėl griežto NATO branduolinio dalijimosi politikos laikymosi. Ši šalis – viena iš šešių NATO valstybių, turinčių JAV taktinius branduolinius ginklus daugiau, nei 40 metų, tarp jų – ir devyniasdešimt svorio bombų B61. Branduoliniais ginklais paremta šalies teritorijos apsauga suteikia dalelę strateginio pranašumo. Nepaisant to, Turkija niekada nepritarė NATO požiūriui, jog branduolinė ginkluotė yra gyvybiškai svarbi kolektyvinei aljanso gynybai.
Tokią Turkijos poziciją remia ir jai pritaria dar trys Vakarų Europos šalys: Belgija, Vokietija ir Nyderlandai – šiuo metu raginančios JAV išgabenti branduolinius ginklus iš jų teritorijų. Turkija įsitikinusi, kad tokie sprendimai negali būti priimami vienašališkai ir kad NATO reikalavimas dėl šių ginklų laikymo turėtų būti pakeistas visose organizacijos narėse.
Turkija taip pat aktyviai įsitraukusi į šiuo metu NATO vykdomą atgrasymo priemonių peržiūrą, kurios tikslas – rasti pusiausvyrą tarp Aljanso branduolinių ir įprastinių pajėgų bei nustatyti priešraketinės gynybos vaidmenį šiame kontekste. Šalies pareigūnai teigia neprieštarausiantys jokiai programai, kuri sustiprintų NATO apsaugą. Tačiau jie bijosi priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo, taikantis į kaimynines Turkijos šalis.
To pasekoje Turkijos lyderiai iškėlė tris sąlygas, kurias priėmus šalis neprieštarautų programos vykdymui. Visų pirma, turėtų būti apsvarstyti dabartiniai saugumo klausimai, remiantis organizacijoje nesančių šalių turimų raketų pajėgumu. Antra, gynybinė sistema turėtų padengti visą Turkijos teritoriją. Galiausiai, kadangi Turkija visiškai netrokšta būti viena iš fronto valstybių Vidurio Rytuose, kaip kad buvo Šaltojo karo metu, ji griežtai prieštarauja nusistatymui, jog Iranas ir Sirija kelia tiesioginę grėsmę.
Nūdien Turkija buvimą NATO nare vertina kaip vieną platesnės saugumo politikos aspektų. Šalies valdžia siekia svarbaus vaidmens pasaulio reikaluose, todėl jos politika ne visada atitinka NATO narių balsų daugumos nuomonę. Galų gale, Turkijos lyderiai neturi jokių ketinimų pažeisti NATO darnos ir veiksmingumo, priešingai – jų tikslas yra ginti šalies poziciją NATO tam, kad Aljansas labiau atspindėtų savo siekinius.
Straipsnį parengė Sinan Ülgen, Stambulo pagrindu paremto Ekonomikos ir Užsienio Politikos Tyrimų Centro pirmininkas, Carnegie Europos centro – organizacijos, propaguojančios tarptautinę taiką – narys.
