Tai šimto septyniolikos metų senumo sūrio istorija. Pastaraisiais metais sūris gyveno bute Brukline. Iki tada jis keliavo po pasaulį daugiau nei bet kuris įprastas sūris yra kada nors keliavęs. Žmogus, pamatęs jį, galbūt net neatpažintų, kad tai yra sūris.
Jo forma primena širdį arba lašą, arba kažką, ko paliesti neapsivilkus apsauginio kostiumo nebūtų galima. Jo savininkė yra C. Burson - iš Tenesio kilusi dainų autorė bei dainininkė naktį ir Tenemento muziejau docentė dieną. Kai ji veda turus muziejuje, kartais parodo dešimtmečių senumo riestainį, kuris buvo rastas pastate jį renovuojant. Jis žmonėms sukelia pasišlykštėjimą. „Galvojate, kad tai šlykštu?, - tuomet sako ji. – O aš turiu šimto septyniolikos metų senumo sūrio gabalą!“
C. Burston smulkiai nupasakojo sūrio istoriją savo bute Cobble Hille, kur gyvena su savo vyru ir katinu. Moteris atsargiai atnešė sūrį iš miegamojo į svetainę ant stalo – jį vengia ilgų kelionių su sūriu. „Aš dėl jo šiek tiek nerimauju“, - sakė ji.
Sūris yra nykstanti dovana C. Burston proseneliui Č. Vainmanui, 1893 m. emigravusiam iš Lietuvos į Johanesburgą. Dėl laikui pražuvusių priežasčių jis niekada sūrio nevalgė, bet visą laiką laikė jį lagamine, kurį vežiodavosi su savimi dirbdamas prekiautoju su zulusais, o vėliau Būrų kare kovodamas olandų pusėje. 1904 m. sūris nukeliavo į Memfį pro Lydsą Didžiojoje Britanijoje ir Galvestoną Teksase. Čia Č. Vainmanas atidarė maisto parduotuvę ir tada, po Didžiosios depresijos, dirbo apsaugos darbuotoju. Jis mirė 1944 m. Nuo tada sūris buvo senajame lagamine, kuriame ir buvo rastas C. Burston motinos 1971 m.
Pirmą kartą C. Burston apie sūrį sužinojo 1999 m. Ji buvo ką tik grįžusi iš Vokietijos, kur tyrinėjo tapatumo politiką ir holokaustą (jos prosenelė, gimusi 1919 m. Leipcige, paliko Vokietiją Krištolinės nakties rytą ir galiausiai atsidūrė Memfije). Kai C. Burston grįžo namo į Tenesį, jos močiutė „nei iš šio, nei iš to ištraukė sūrį, - prisimina C. Burston. – Ji pasakė: ‚Ar kada nors rodžiau tau šitai? Tai sūris!' “
2007 m. C. Burston nukeliavo į Lietuvą, tikėdamasi daugiau sužinoti apie sūrį – močiutė žinojo tik tai, kad jis yra iš vietovės, vadinamos Pušvilė. Vilniuje, tyrinėdama tarpukario žemėlapį, C. Burston ėmė įtarti, kad Pušvilė tuomet buvo Posvolis, kuris dabar vadinamas Pasvaliu. Ten nuvykusi sužinojo, kad niekas nemoka anglų kalbos, išskyrus vaikiną vietiniame agrokultūros muziejuje. Jis ją nuvedė prie senos miestelio sinagogos, kurioje tuo metu buvo ūkinių prekių parduotuvė ir užsiminė, kad pagrindinis miestelio verslas yra sūrių gamyba. Parduotuvėje ji rado sūrių, kurie atrodė labai panašūs į jos sūrį, jei jis būtų šimtu septyniolika metų jaunesnis - jie buvo tos pačios lašo formos. Tai kietai fermentuoti „Svalios“ sūriai, pavadinti pagal vietinę upę. Pasak gamintojo, šis sūris yra „skanus sumuštinių komponentas“ ir „puikiai tinka prie alaus“. C. Burston nusipirko mažą jo gabalėlį, bet nenuvežė savo šeimai į Tenesį. „Aš jį parsivežiau atgal į Ryga ir suvalgiau viešbutyje“, - pasakojo ji.
Praėjusią vasarą C. Burston nusivežė sūrį į Tenemento muziejų, kur darbuotojai padėjo jai sandariai jį uždaryti. Dabar sūris yra saugus.
