Nuo tada, kai Donaldas Trumpas sugrįžo į JAV prezidento postą, politika, pagal kurią aukoms siūlomi meduoliai, o agresoriams – botagai, virto į šaltą elgesį su Ukraina ir taikos pasiūlymus Rusijai.
Kremlius visus juos atmetė, vertindamas Baltųjų rūmų žingsnius ne kaip geranoriškumą, į kurį reikia atsakyti tuo pačiu, o kaip silpnumą, kurį galima išnaudoti.
Per 11 metų nuo Rusijos invazijos pradžios, viena po kitos buvusios JAV administracijos teigė, kad Ukrainoje nėra „konflikto“, nėra jokios įtampos tarp dviejų pusių, turinčių prieštaringų pretenzijų.
Toks vertinimas yra klaidingas. Lygiai taip pat, kaip 1939 m. nebuvo „konflikto“ Lenkijoje, kai naciai įsiveržė iš vakarų, o sovietai – iš rytų. Lenkijai nereikėjo tarpininkavimo tarp Varšuvos ir Berlyno. Jai reikėjo pagalbos išvaryti įsibrovėlius.
Norėti taikos nepakanka
Prieš 80 metų pasaulis išmoko – ir tuoj pat pamiršo – skaudžią pamoką: nekontroliuojama agresija su laiku tik stiprėja.
JAV bandė nesikišti į karą, tuo metu tai atrodė protinga, net kilnu. Tačiau istorija įrodė, kad yra kitaip: norėti taikos nepakanka. Karas pirmiausia atėjo į Europą, o galiausiai pasiekė ir JAV krantus.
Jungtinės Valstijos gali ir privalo nustoti rodyti silpnumą ir pradėti veikti ryžtingai – ginkluoti Ukrainą, izoliuoti Maskvą ir reikalauti, kad karo nusikaltėliai būtų patraukti į atsakomybę. Tuomet jos vėl galės pretenduoti į laisvojo pasaulio lyderės vaidmenį.
Tačiau vietoj to Vašingtonas kimba ant kabliuko, siunčia pasiuntinius paspausti ranką Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir patenka į tą pačią sovietinės eros taktiką, kurią pusę amžiaus bandė pažaboti.
Jungtinėse Valstijose nauji prezidentai dažniausiai vertinami pagal tai, ką jie pasiekia per pirmąsias 100 dienų. Rusijoje vertinimo kriterijai skiriasi – atsižvelgiant į baugius standartus, kuriuos nustatė carai ir vadovai, V. Putinas yra akivaizdi vidutinybė, tačiau pavojingas pasauliui.
Vietoj to, kad darytų spaudimą agresoriui, Vašingtonas grasina visiškai pasitraukti iš derybų
Ukraina įrodė, kad ji nori taikos labiau už viską. Ji sutiko su besąlygišku ugnies nutraukimu per 24 valandas ir priėmė susitarimą dėl naudingųjų iškasenų.
Tuo tarpu Rusija beveik du mėnesius vengė to paties besąlygiško ugnies nutraukimo, kurį pasiūlė Baltieji rūmai. Net susitarimas, kuris labai palankus Rusijai, o Ukrainai siūloma labai mažai, buvo sutiktas tyla. Maskvos tikslai lieka nepakitę – smurtas, dominavimas, ekspansija ir Ukrainos pašalinimas.
Tačiau Baltieji rūmai Ukrainos nelaiko patikimu partneriu. Sandoris dėl naudingųjų iškasenų iš pradžių buvo sumanytas kaip mechanizmas, skirtas „surinkti“ pagalbos grąžinimą, ir labiau priminė reketą nei strateginę partnerystę.
Galutinė versija, iš kurios buvo pašalinti blogiausi elementai, gali būti vertinga kaip ilgalaikė investicija. Tačiau jos paskelbimo laikas ir svarba, atsižvelgiant į naujus žiaurumus ir Rusijos atmestas Amerikos pastangas pasiekti paliaubas, daro ją labiau dėmesio nukreipimo nei atgrasymo priemone.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!