Yra mažai vilties, jog kitą mėnesį vyksiančiose klimato kaitos derybose Durbane (Pietų Afrikos Respublika) bus pasiekti ženklesni susitarimai dėl anglies dvideginio (CO2) emisijų mažinimo. „SpiegelOnline“ teigimu, tai reikš, jog globalinio atšilimo problema bus dar kartą ignoruojama didžiųjų pramoninių valstybių, o Europa greičiausiai liks vieninteliu klimato kaita susirūpinusiu regionu.
Tikėjimas, jog klimato kaitos problema artimiausiu metu bus sprendžiama ryžtingomis tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyvomis pamažu blėsta. Kioto Protokolas - šiuo metu vienintelis teisiškai įpareigojantis susitarimas dėl klimato kaitos kontrolės - jau netrukus nustos galioti. Taip nutiks jau kitų metų pabaigoje. Taigi pati reikšmingiausia ir vienintelė sutartis, kuri bent kiek reguliavo leistiną CO2 emisijų kiekį, netrukus taps tiesiog istoriniu faktu.
Pagrindine to priežastimi galima laikyti užsispyrėlišką didžiųjų valstybių priešinimąsi bet kokiems įpareigojantiems suvaržymams. Tad lapkričio mėnesio pabaigoje vyksiančiame klimato kaitos forume dalyvausiantiems aplinkos apsaugos ministrams ir derybininkams vargu ar pavyks iš naujo atgaivinti bežlungantį Kioto procesą. Nepaisant to, Jungtinių Tautų klimato kaitos specialistė Christiana Figueres teigia, kad Durbano derybose „visos derybinės pusės yra pasirengusios pasiekti galutinį ir optimalų politinį sprendimą“. Kita vertus, toks politinis sprendimas greičiausiai bus labiau deklaratyvus ir neapims jokių griežtų bei teisiškai įpareigojančių susitarimų CO2 emisijų kontroliavimo klausimu. Tad klimato kaitos ekspertas Reimundas Schwarze mano, kad tarptautinei bendruomenei konferencija Durbane taps tiesiog eiliniu nusivylimu.
A.Merkel optimizmas taip pat blėsta
Kai Angela Merkel, tuomet užėmusi Vokietijos Aplinkos apsaugos ministrės postą, 1997 metais grįžo iš JTO klimato kaitos konferencijos Kiote (Japonija), ji galėjo pagrįstai didžiuotis. Labiausiai industrializuotos pasaulio valstybės pasižadėjo iki 2012 metų sumažinti CO2 taršą bent penkiais procentais, skaičiuojat ją nuo 1990 metų rodiklių. „Ši konferencija yra tikras istorinis pasiekimas aplinkos apsaugos srityje. Prasidėjusių permainų jau niekas nebegalės sustabdyti“, - tuomet optimistiškai į ateitį žvelgė Merkel.
Nepaisant to, kad didžiausioms pramoninėms valstybėms ir pasisekė įgyvendinti išsikeltus reikalavimus, bet dabartinė situacija Merkel nebekelia tiek daug pozityvių minčių apie ateitį. „Manau, kad artimiausios tarptautinės derybos klimato kaitos klausimu taps visišku nusivylimu“, - niūriai prognozavo dabartinė Vokietijos kanclerė.
Anot „SpiegelOnline“, norint iš tikrųjų pristabdyti globalinio atšilimo efektą, jau dabar yra reikalingi žymiai griežtesni išskiriamų CO2 lygių kontroliavimo instrumentai, nei tie, apibrėžti dar Kioto konferencijos metu. Tiesą sakant, tai, jog CO2 emisijų apimtys auga šiek tiek lėčiau tėra tik pasaulinės ekonominės krizės bei posovietinių valstybių pramonės sektoriaus pajėgumų sumažėjimo rezultatas. Kita vertus, reikėtų pamiršti skambią retoriką ir suvokti, kad gamtinės dujos, nafta ir anglys vis dar išlieka pagrindine modernių valstybių pramonių varomąja jėga. Tad nenuostabu, kad kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Australija ir Kanada, tik dar labiau padidino savo į aplinką išmetamų CO2 dujų lygį.
Daugiau nei prieš dešimtmetį išsakytos Merkel mintys apie „nebesustabdomas permainas klimato apsaugos politikoje“ matyt bus tiesiog skambūs, bet tušti žodžiai. Štai sparčiai besivystančios Kinijos CO2 emisijos pasiekė tokį lygį, kuris jau seniai pralenkė JAV ir Europos išskiriamų teršalų apimtis. Tad nors Kioto Protokolo susitarimuose dalyvaujančių valstybių rodikliai ir atitinka įsipareigojimuose nurodytas normas, bet bendras CO2 emisijų lygis išaugo net 45%, lyginant su 1990 metų rodikliais. Praeitais metais į atmosferą buvo išskirta apie 33 milijardus tonų CO2 dujų ir tai yra laikytina nauju „rekordu“.
„Švari energija“ skamba lyg purvinas žodis
Kioto Protokolas niekada nebuvo ratifikuotas JAV. Ir panašu, kad ši valstybė ir toliau išliks principingai nusistačiusi bet kokių įsipareigojimų atžvilgiu. Be abejo, pagrindine to priežastimi yra nenoras reformuoti savo pramonės sektorių ir keisti energijos vartojimo standartų ir nusistovėjusių įpročių. „Tai gali kainuoti mums be galo daug prarastų darbo vietų. Posakis „švari energija“ JAV yra naudojamas lyg purvinas žodis“, - neseniai vykusio vizito Berlyne metu pareiškė artimas Baracko Obamos patarėjas.
Toks užsispyrimas sukelia grandininę reakciją. Japonija, Kanada ir Rusija jau taip pat pareiškė, kad nesutiks prisidėti prie naujų susitarimų dėl CO2 emisijų mažinimo tol, kol prie šios iniciatyvos neprisijungs Indija ir Kinija. Tuo tarpu pastarosios, vis dar ekonomiškai besivystančios, šalys laikosi pozicijos, kad pirmąjį ryžtingą žingsnį turėtų žengti būtent Japonija, Kanada ar Rusija – valstybės jau pasiekusios aukštesnį industrializacijos lygį. Tad tokia situacija jau darosi panaši į uždarą ratą.
Be to, finansinės ir ekonominės krizės akivaizdoje klimato kaitos problematika politikų buvo nustumta į antrąjį planą. Be abejo, trumpuoju laikotarpiu yra svarbesnių problemų nei globalinis atšilimas, kuris visu savo „gražumu“ pasireikštų tik po daugelio metų. Kita vertus, dažnai eskaluojama klimato kaitos problema daugeliui žmonių jau iš tiesų pabodo. Maža to, prie to prisidėjo ir pačių mokslininkų nesugebėjimas tinkamai apibūdinti reiškinio esmės ir dažnai daromos netikslios prognozės. Savo ruožtu klimato apsaugos oponentams tai visuomet tampa nauja galimybe sumenkinti reiškinio svarbą.
Europiečiai – vis dar vieni kovos lauke
Europiečiai vis dar išlieka ištikimi savo principingai pozicijai įgyvendinti griežtus apribojimus leistinoms anglies dvideginio emisijoms. Ryžtas tęsti Kioto proceso įsipareigojimus buvo pastebimas ir praėjusią savaitę vykusiame Europos Sąjungos (ES) Klimato komisarės Connie Hedegaard ir 27 ES aplinkos apsaugos ministrų susitikime. Susitikime buvo sutarta, jog ES skatins platesnes ir konstruktyvesnes derybas Durbane, siekdama užtikrinti, jog dabartinis leistinų CO2 emisijų normų lygis būtų išlaikytas bent iki 2015 metų. Faktas, jog Kioto įsipareigojimai nustos galioji jau kitąmet, tad toks bandymas dirbtinai pratęsti šį terminą gali būti laikomas tiesiog mėginimu laimėti šiek tiek laiko. Kita vertus, pasak „SpiegelOnline“, jau ir dabar Kioto procesas yra klinikinės mirties stadijoje, tad ES bandymai reanimuoti šią iniciatyvą vargu ar bus sėkmingi.
Europiečių pozicijos pradėjo silpnėti dar 2009 metais, kuomet JTO klimato kaitos konferencijoje Kopenhagoje visos ES iniciatyvos pasirašyti naują CO2 emisijas kontroliuojantį dokumentą buvo sužlugdytos. JAV bei naujai kylančios pramoninės galiūnės Kinija, Indija ir Brazilija tuomet tiesiog ignoravo bet kokius europiečių pasiūlymus. Nei viena didžioji pramoninė valstybė nenorėjo, kad jos savarankiškus pasirinkimus naudoti energetinius išteklius kontroliuotų užsienio valstybių inicijuotos sutartys.
„ES galėtų laikytis šių įsipareigojimų ir viena, bet kas iš to? ES valstybių CO2 emisijų lygis sudaro vos 15% viso pasaulio išskiriamų teršalų kiekio“, - pasakojo vienas Vokietijos vyriausybės atstovų. Greičiausiai situacija susiklostys taip, jog ES atstovai iš derybų Durbane grįš nieko nepasiekę. Arba pasiekimai bus tokie menki, jog ES valstybės narės turės ratifikuoti labai mažos įsipareigojimų apimties susitarimą. Tikėtina, jog tokie įsipareigojimai būtų netgi mažesni už dabartinius, Europos Sąjungos viduje jau galiojančius, standartus.
Žlugus Kopenhagos deryboms, manyta, kad vienintelė alternatyva kontroliuoti valstybių CO2 emisijų lygį galėtų būti savanoriškas kiekvienos šalies klimato apsaugos tikslų įgyvendinimas. Tai reiškia tik tiek, kad kiekviena valstybė savo nuožiūra galėtų išsikelti klimato kaitos kontrolės tikslus ir juos mėginti įvykdyti. Akivaizdu, jog naudos iš to būtų mažai. Neegzistuojant jokiems realiems kontrolės mechanizmams, valstybių savarankiškai išsikeltų klimato kontrolės tikslų įgyvendinimas būtų neprižiūrimas, o svarbiausia - nesankcionuojamas.
Tad ekspertai būgštauja, kad jau per ateinančius kelis dešimtmečius globalinio atšilimo keliamos anomalijos taps neišvengiamos. Tam tereikia, jog klimatas atšiltų dar bent 2 laipsniais Celsijaus. Tokią ribą JTO ekspertai įvardijo kaip katastrofiškai pavojingą.
Bet gelbėjimosi plano tarptautinė bendruomenė vis dar neturi. Ir greitu metu neturės. Durbane vyksiančioje klimato kaitos konferencijoje greičiausiai tebus apsiribota naujų paramos fondų atsilikusioms valstybėms remti steigimu ir deklaratyviomis frazėmis apie susirūpinimą klimato kaitos keliamais iššūkiais.
