Kairos, kai neaišku, viskas tik prasideda, ar – viskas byra į šipulius. Situacija rimta. Remčiukovui (Konstantinas Remčiukovas, Rusijos žurnalistas, verslininkas, politikas, – red. past.) kažką pašnibždėjo teatre. A. Ilarionovas kažką spėja. Užsienio žurnalistai kelia klausimus. Greitai ir tautai – skambant gedulingiems gamyklų gaudenimams, kaip prie Brežnevo, – praneš. Putino niekas nematė jau savaitę. Putino išvis nebėra.
Pasirodo, galima ne tik paprasčiausiai norėti mirties, ne paprasčiausiai mėgautis mirtimi, ne paprasčiausiai šauktis jos ar gaminti „Twitter“ juokingus koliažus su lavonais. Galima leisti sau ir rimtesnį, strateginį, judesį. Konkrečiai – sujungti savo politinių oponentų mirtį su vienintele pergalės ir ateities galimybe. Tikras gyvenimas, – kalba mums, – išauš, kai numirs Putinas. O, pasaulis bus toks spalvotas. Demokratijos aušra užplūs visų protus.
Ir koks saldus tas jausmas, ar jaučiate? Laukti, kol mes be jokių pastangų laimėsime; kai mūsų priešo lavoną nuskraidins tolyn kariniai sraigtasparniai.
Tačiau Putinas niekada nemirs. Jo paslaptis visiškai nesusijusi su medicina, nesusijusi su slaptais jį gydančių medikų eksperimentais. Galima nuošalėje palikti ir moralę, nes dar Makiavelis mokė, kad politika nepažįsta moralės. Pamirškime ir tai, kad bandymas konstruoti politines vertybes ant kaulų, netgi tirono kaulų, prieštarauja viskam, ko mes bandome mokyti savo vaikus mokyklose, įskaitant ir pasaulietinį humanizmą bei stačiatikių kultūros pagrindus. Turbūt nereikia aiškinti, kad laukiantys vado mirties, svajojantys apie ją, kaip komunizmo kūrėjai svajojo apie atskirą gyvenamąjį plotą, netikėtai susiliejo su savo alter ego iš priešingos stovyklos. Antimaidanas norėtų, kad mes nudvėstume, ir mes atsakome jiems taip pat meiliai, supanašėdami ir kviesdami visą Rusijos bendruomenę jungtis į tam tikros rūšies „supernaują daugumą“ (kur kiekvienas nori kitokių mirties). Pamirškime tai, kad džiūgauti dėl įsivaizduojamos Putino mirties mums siūlo praėjus dviem savaitėms po Boriso Nemcovo žūties ir kad tuomet taip pat buvo keletas piliečių, rodžiusių aršų viešą džiaugsmą.
Čia svarbesnis šio momento politinis momentas. Numirė ne Putinas, o jūs – jeigu galvojate, kad jo mirtis jus išlaisvins. Jeigu jūs manote, kad laisvę arba pokyčius, demokratizaciją arba socialinį progresą, šiuolaikiniame pasaulyje galima pasiekti ne dūrus pirštu į pirštą, pasislėpus privataus gyvenimo degtukų dėžutėje. Išlaukus sudėtingą laikotarpį, pratylėjus, atsisakius solidarumo, išlaukus oficialaus gedulo ir šventės – mūsų gatvėje. Jeigu jūs manote, kad tokia pergalė nors kiek verta, tai Putinas gyvas, jis pasiekė viską, apie ką svajojo.
Putinas niekada nemirs, nes gyvensite jūs, besidžiaugiantys jo mirtimi. Todėl, kad jūs ir esate Putinas. Jūsų euforijoje, baikščioje viltyje, ironiškoje mintyje kaip tik ir sudarytas tironiškos valdžios principas. Būtent dėl jūsų, su siaubu ir virpuliu stebinčius pjedestalą, ant kurio ilsisi vado kūnas, veikia autokratijos mechanizmas. Jūsų vergiška moralė stumia sistemą į priekį: į naujo kūno, kuriame materializuosis jūsų baimės ir jūsų tikėjimas tuo, kad viskas aplink yra paaiškinama Putino egzistavimo faktu, paieškas.
Šiaurės Korėjos liaudis raudojo dėl savo lyderio visam pasauliui. Rusakalbių „Twitter“ ir „Facebook“ gyventojas šiomis dienomis tęsia šį emocinį ir politinį žygdarbį. Tik jis, atvirkščiai, džiaugiasi. Abiem atvejais būrai gyvena viena viltimi: kad naujas ponas būtų gailestingesnis.
