Aleksandras Lukašenka ketvirtą kartą tapo Baltarusijos prezidentu. Politologai mano, kad Rusijos valdžia gal ir nekenčia dabartinio prezidento, tačiau neturi jokių galimybių jį pašalinti. Gruodžio 10 d. Rusijos ir Baltarusijos vadovai paskelbė apie dvišalių santykių atšilimą, ir tai pasirodė labai keista atsižvelgiant į tai, kad beveik metus tarp vadovų vyko politinė konfrontacija.
Iš esmės Rusijos ir Baltarusijos santykiai pastaraisiais metais nebuvo sklandūs.2006 m., kai A. Lukašenka buvo išrinktas antrajai kadencijai, Rusijos dujų kompanija „Gazprom“ pareiškė, kad pakels Baltarusijai rusiškų dujų kainą (iki 200 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų) ir jų netieks pagal vidinę Rusijos kainą. Tokio pareiškimo priežastis buvo ta, kad klausimas dėl Baltarusijos dujų kompanijos „Beltransgaz“ 50 proc. akcijų paketo perdavimo Rusijai nebuvo išspręstas taip, kaip to siekė Maskva. Pats A. Lukašenka tokią įvykių eigą komentavo kaip „dvišalių santykių nutraukimą. Ekonomikos srityje tai tikrai“ ir pridūrė, kad dėl tokio elgesio Rusija „praras savo paskutinę šalį sąjungininkę ir tiesiog apsijuoks“.
Dujų kainos klausimas buvo išspręstas tų pačių metų gruodžio 31 d., kai „Gazprom“ ir „Beltransgaz“ pasirašė sutartį dėl dujų tiekimo ir tranzito 2007–2011 metais. Pagal šią sutartį Baltarusija turėjo mokėti 100 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų ir laikytis nustatytos kainos formulės, priklausančios nuo rinkos konjunktūros ir naftos produktų krepšelio rinkos kainų.
Tokia sutartis bylojo apie santykių šiltėjimą, tačiau 2007-ieji prasidėjo nuo naujo skandalo. Sausio 1 d. Rusija įvedė mokestį naftos eksportui į Baltarusiją, taip sukurdama nepalankias sąlygas naftos teikimui į naftos perdirbimo gamyklas Mozyriuje ir Novopolocke. Anot JAV valstybės departamento atstovo Šono McCormack'o, Rusijos ir Baltarusijos konfliktas dėl dujų atskleidė „supuvusią Baltarusijos politinio režimo esmę“, o A. Lukašenka stengėsi iš visų jėgų išlaikyti buvusias privilegijas, kai Baltarusija galėjo eksportuoti neapmokestintą rusišką naftą, ją perdirbti ir gauti didelį pelną.
Nors metų pabaigoje Rusija ir pakėlė dujų kainą, A. Lukašenkai pavyko gauti iš Rusijos 1,5 mlrd. JAV dolerių kreditą 15-ai metų su galimybe mokėjimą atidėti penkeriems metams, kuris padėjo Baltarusijai ištverti dujų brangimą. Tuo pat metu Baltarusijos prezidentas pasuko savo užsienio politikos vektorių į Vakarus. „Mums reikia investuotojų iš Europos ir JAV. Europos Sąjunga mums reikalinga kaip mūsų energetinės politikos diversifikavimo partnerė.
Labai norėčiau, kad kada nors Baltarusija atrodytų kaip Vokietija arba Švedija, tačiau iki šiol mes buvome atstumiami. Atėjo laikas panaudoti naujas bendradarbiavimo galimybes. Pradėkime atvirą ir sąžiningą dialogą.“ Nors A. Lukašenka norėjo plėtoti santykius su Vakarais, jis gerai suprato, kad visiškas nusigręžimas nuo Rusijos ir glaudūs ryšiai vien su ES gali sugriauti jo politinį režimą ir sunaikinti jį patį.
2008–2009 metais dvišaliai santykiai dujų ir naftos tiekimo srityje irgi pašlijo: Rusija kėlė kainas, Baltarusija nemokėjo už žaliavas pagal naują kainą. Paskutinis konfliktas įvyko 2010 m. birželio mėnesį, kai už Baltarusijos skolas „Gazprom“ sumažino dujų tiekimą 60 proc. Taip Rusija pradėjo mažinti dujų tiekimą laukdama Minsko 192 mln. JAV dolerių (apie 510 mln. litų) skolos apmokėjimo. O Minskas pareikalavo, kad „Gazprom“ grąžintų 260 mln. JAV dolerių (apie 690 mln. litų) skolą už dujų tranzitą į Europą per Baltarusijos teritorijoje esančius dujotiekius. Galų gale konfliktas baigėsi tuo, kad abi šalys sumokėjo savo skolas.
Praėjusių metų lapkričio pradžioje Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas apkaltino A. Lukašenką, kad tas kuria savo priešrinkiminę kampaniją remdamasis antirusiška retorika, tačiau, anot Politinės konjunktūros centro vadovo Sergejaus Mihejevo, toks žingsnis neturėjo rimtos įtakos rinkimų kampanijai. „Galbūt taip atrodė paskutiniųjų batalijų ir kolizijų fone.
Visų pirma A. Lukašenkos kampanija buvo kuriama remiantis pozityviais laimėjimais, kuriuos Baltarusijos vadovybė užtikrina gyventojams.“ Anot jo, rusiškas faktorius buvo pasirinktas kaip tam tikras politinis savęs pozicionavimas, Rusijai paskiriant priešo vaidmenį. S. Mihejevas mano, kad Rusijos ir Baltarusijos visuomenių santykiai yra gana geri ir paskutinės politinės konfrontacijos jų nesugadino.
Dauguma politinių apžvalgininkų teigia, kad už tokios politinės retorikos slepiasi ekonominiai motyvai. Metų pabaigoje, kai A. Lukašenka pasiekė naftos muito mokesčių panaikinimo, politiniai prieštaravimai baigėsi. Minskas ir Maskva pasirašė dvišalį susitarimą, kad muito mokesčiai už naftos produktų, pagamintų Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklose, eksportą už Muitų sąjungos ribų bus skaičiuojami į Rusijos biudžetą, o už žaliavinės naftos eksportą už Muitų sąjungos ribų – į Baltarusijos biudžetą.
Politinės informacijos centro generalinis direktorius Aleksejus Muchinas tvirtina, kad Rusijos ir Baltarusijos santykių specifika yra tokia, kad net susitarus tarpusavio prieštaravimai neišvengiami. Praktika rodo, kad tam tikrų sutarčių laikymasis arba nesilaikymas negarantuoja, kad kitą dieną jokių problemų neiškils. Taigi pastarosios politinės konfrontacijos yra susijusios su ekonominiais veiksniais.
A. Lukašenka supranta, kad „gerokai įkyrėjo“ Maskvai ir teigia, jog Baltarusija tapo „tokia demokratine šalimi, kad bijąs, jog kitų šalių vadovai vengs tokio demokrato“. Prieš pat rinkimus Baltarusijos vadovas suvokė, kad be Maskvos jam nepavyks išsigelbėti, o, kaip žinoma, Rusija irgi nėra demokratinė šalis. Kita vertus, Kremlius nėra pasiruošęs režimo pertvarkymui kaimyninėje šalyje. Baigiantis 2010 metams ir prasidedant Naujiesiems D. Medvedevas pasveikino Baltarusijos vadovą, pabrėždamas, kad Rusiją ir Baltarusiją „sieja istorinės draugystės tradicijos ir gera kaimynystė“ ir kad „abiejų šalių pareiga – puoselėti bendrą palikimą ir visokeriopai stiprinti ir gausinti abiem pusėms naudingus dvišalius santykius“. Be to, Rusija buvo pirmoji šalis, pripažinusi A. Lukašenkos perrinkimo prezidentu teisėtumą.
Permainingi dvišaliai Rusijos ir Baltarusijos santykiai šiuo metu lyg ir yra ramybės būsenos, tačiau žinant šių šalių užsienio politikos praktiką galima teigti, kad labai greitai gali kilti naujų prieštaravimų ir retorinių kovų.
Liudmila Kazak
