Pokalbyje su ekonomistu Andrejumi Movčianu interneto portalo slon.ru redaktorius Andrejus Gorianovas aptarė Rusijos ekonomikos perspektyvas.
A. Gorianovas: – Kaip Jums atrodo, kas laukia Rusijos po penkerių metų? Juk visos tendencijos rodo, kad bus nesaldu. Jau dabar matome gana stiprią recesiją, suprantame, kad angliavandenilių mes, greičiausiai, nebegalėsim pardavinėti, – gal ne po 5 metų, bet po 10-ies metų tikrai, – tiek daug, kiek dabar parduodame Europai. Ar galima pakeisti šį srautą Kinija, kol kas neaišku. Mes susiduriame su senėjančia visuomene. Iš esmės, visos tendencijos daugiau ar mažiau aiškios. Kokią Rusiją Jūs matote po 5 ar 10 metų?
A. Movčianas: – Matyti galima įvairiai, tai labai priklauso nuo to, kokia bus politika. Jeigu mes tęsime ta pačia kryptimi, galim apskritai atsiremti į betoninę sieną. Europai reikia 3–4 metų tam, kad atsisakytų Rusijos dujų. Jeigu jie to iš tiesų užsimanys, kai tik Europa bus pasirengusi atsisakyti rusiškų dujų, pasaulis lengvai atsisakys Rusijos naftos. Ir tada per tuos pačius 3–4 metus bus galima Rusijai diktuoti bet kokias sąlygas, nes su 70–80 proc. federalinio biudžeto, gaunamo eksportuojant vieną produktą, jūs galite pastatyti šalį ant kelių per kelias dienas.
A. G.: – Ir kas tuomet nutiks Rusijos viduje, kaip Jums atrodo?
A. M.: – Aš neturiu romantinių iliuzijų Amerikos ir Europos atžvilgiu. Aišku, jeigu jie turės tokią svirtį, jie tai padarys. Toliau galima tik svarstyti, ko jie reikalaus už tolesnį rusų produktų pirkimą. Tai labai svarbus klausimas.
A. G.: – Ko jie gali pareikalauti?
A. M.: – Jie gali pareikalauti politinių permainų. Tačiau politinės permainos jiems kaip tik mažiausiai reikalingos, nes Rusijos politika šiandien itin patogi. Mes juk jiems tiekiame angliavandenilius už pjaustytą popierių, o už jį perkame kinų širpotrebą.
A. G.: – Pjaustytu popieriumi Jūs vadinate dolerius?
A. M.: – Bet kuri valiuta yra pjaustytas popierius. Jeigu kas nors tiekia gamtinius išteklius, gauna valiutą, o vėliau ją arba laidoja Šveicarijoje, arba atiduoda už kinų skudurus, tai žinokite, kad jis nemokamai pasauliui dalija savo gamtinius turtus. Tai juos visiškai tenkina. Dar gali būti, kad jie užsimanys užeiti giliau, – jie norės turėti priėjimą prie resursų, jie norės čia statyti savo gamyklas, jie norės tiekti savo įrangą, jie norės naudotis pigia darbo jėga. Iš esmės, tai ne visai tai, ko norėtųsi Rusijai.
A. G.: – Andrejau, tai gali būti, kad Rusijos valdžia tam tikru požiūriu juda tinkama izoliacijos ir visiško atsiribojimo nuo globalaus pasaulio kryptimi, siekdama surasti savo alternatyvų kelią?
A. M.: – Rusijos valdžia nejuda savo kelio ieškojimo kryptimi.
A. G.: – Bet kokiu atveju, mes tokią retoriką girdime.
A. M.: – Tai ir yra retorika. Kryptingas darbas prasidės tada, kai mūsų biudžetą sudarys ne pajamos iš naftos. O kol kas su kiekvienais metais mes jį pildome vis didesne dalimi pajamomis iš naftos. To nepavadinsi „izoliuoti šalį“. Mes galime rėkauti ir statyti tankus prie sienų, kol parduodame tokį kiekį naftos ir galime naudotis tokiomis pajamomis iš jos. Paprasčiausiai užsuktų naftos pardavimo kraną – ir mes parklupdyti ant kelių.
A. G.: – Tačiau tai šiuo metu neįmanoma, nes Europos energetikos priklausomybė nuo rusiškų dujų ir naftos didžiulė. Vokietijoje ji sudaro 40 proc. bendro suvartojamos energijos balanso.
A. M.: – Nuo dujų. Teisingai. Todėl šiandien vyksta toks didelis politinis šokis ir jis vyks dar kelerius metus. Tačiau, sprendžiant iš Europos Sąjungoje priimtų sprendimų, jie galutinai nutarė atsikratyti priklausomybės, atsikratyti stabdžių, kurie trikdo jų politiką. Amerikiečiai ypač stipriai spaus šia kryptimi ir jie turi labai galingą sąjungininką – tuos pačius Artimuosius Rytus.
A. G.: – Kurie taip pat suinteresuoti savo naftos ir dujų mainais.
A. M.: – Absoliučiai. Dabar veikia strateginiai, jeigu norite – antirusiški, dujų lobistai. Čia nieko asmeniško – tiesiog verslas.
A. G.: – Tai dabar situacija tampa globali: iš Europos, Amerikos ir netgi Artimųjų Rytų pusės?
A. M.: – Be abejo. Kai jūs dalijatės gamtinių išteklių rinką, visada susidursite su žiauria konkurencija. Vėlgi, nieko asmeniško, tiesiog verslas. Ir jeigu Europa tokį principinį sprendimą priims, jai reikia kelerių metų pertvarkoms, o jeigu ji persitvarkys, bloga naujiena – atgal jau nebegrįši. Ir jeigu ateis į valdžią naujas Gorbačiovas, kuris pasakys: „Mes vėl su Europa“, Europa tik skėstels rankomis ir atsakys: „Mes jau investavome pernelyg daug lėšų.“
A. G.: – Kita vertus, mes matome, kad amerikiečių modelis taip pat lyg ir nelabai veikia. Pavyzdžiui, pastarojo JAV ketvirčio ataskaita parodė gana žymų šalies ekonomikos susitraukimą, BPV augimo mažėjimo dinamiką. Rusų ekonomistai, turiu omenyje Kremliaus, teigia, kad ne viskas taip gerai ir jų karalystėje. Galbūt mes einame visiškai teisingu savitu keliu?
A. M.: – Dar sykį: tai elementaraus išsilavinimo klausimas. JAV vienam žmogui tenkantis BPV – 52 tūkst. dolerių, jie gali daugelį metų jį mažinti ir jaustis padoriai. Pas mus be naftos BVP – apie 9 tūkst. žmogui, o kartu su nafta – 13 tūkst. Mums reikia labai jau greitai augti, kad kada nors mūsų anūkai priartėtų prie nukritusio JAV BVP statistiniam žmogui.
JAV yra karšta vasara, o pas mus sunki žiema, tačiau mes džiaugiamės, kad pas juos dabar ne +35 °C, o 33, ir kalbame, kad dabar jiems labai blogai, nors pas mus –20 °C. Augimo tempai – tai sugalvoti rodikliai, šalyje šis rodiklis gali stagnuoti ilgus metus, tačiau ekonomika gali keistis, darytis efektyvesnė, restruktūrizuotis.
O Amerika turi kitų problemų. Kai žinomi JAV ekonomistai kalba, kad šalis stovi šalia esminių pokyčių ribos, nes 2 proc. turtingųjų valdo 30 proc. pajamų, Rusijoje valdžios žmones turėtų apimti siaubas, nes pas mus 1 proc. pačių turtingiausių valdo 55 proc. pajamų. Pasaulyje nė viena šalis per XIX ir XX amžius neišgyveno nė 10 metų su tokiu rodikliu. Nė viena, nėra tokio precedento. Visos tokios valstybės mirdavo arba kare, arba revoliucijoje. Pas mus – 55 proc.
A. G.: – Per artimiausius penkerius metus mes matysime rusų ekonomikos nuosmukį?
A. M.: – Tai labai stipriai priklausys nuo naftos kainų. Jeigu naftos kainos toliau augs, mes toliau matysime Rusijos ekonomikos balansavimą tarp naftos pajamų augimo ir ne naftos produkcijos kritimo. Jeigu naftos kaina stabilizuosis, mes matysime stagnaciją apie nulį.
A. G.: – Kuri neprives prie visuomeninių ir politinių permainų?
A. M.: – Ne, absoliučiai. Kai manęs klausia: „Ar teisybė, kad Jūs apie Rusijos ekonomiką blogai atsiliepiate?“, aš atsakau: „Ne, jokiais būdais. Rusijoje gera ekonomika, tik rizika labai didelė. Ji gera, tačiau tik iki kampo, o už kampo – pabaiga.“ Būtent tai ir yra problema.
Visą pokalbį rusų kalba galite išklausyti paspaudę šią nuorodą.
