- Kokiuose regionuose ir miestuose konkrečiai buvote?
- Atvykus į Siriją, po tam tikrų procedūrų, mane paskyrė į Homs miestą. Ten buvo mano pagrindinė vadavietė. Per porą mėnesių buvau du kartus išvykęs į Hamos miestą. Todėl daugiausia galiu sakyti, kad buvau viename karščiausių konflikto taškų – Homs mieste.
- Kokie liko įspūdžiai ir kokia ten situacija?
- Įspūdžiai dviprasmiški. Neveltui po JT vėliava važiuoja kariškiai. Vien tai, kad yra privaloma dėvėti neperšaunamą liemenę, šalmą ir būti be ginklo daug ką pasako. JT stebėtojas yra asmuo, kuris bando būti neutralus tarp dviejų konfliktinių jėgų.
Per Homs mieste praleistą laiką teko matyti daug ką. Kariniai veiksmai ir ginkluotė yra panaudojama pilna apimtimi. Naudojama ir artilerija, minosvaidžiai, sunkieji kulkosvaidžiai, visų tipų šaunamieji ginklai. Kartą teko stebėti kaip malūnsparnis apšaudo gyvenamąjį rajoną, kuriame įsikūrusi opozicija.
Tačiau gyvenimas verda nepriklausomai nuo to, kad vyksta karas. Žmonės gyvena. 17-18 mėnesių vyksta tas karas, o Homs miestas nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio yra apšaudomas. Žiauru, bet žmonės priprato prie to.
Buvo net taip, kad vienoje gatvėje vyksta apšaudymas ir mūsų niekas ten neįleidžia. O šalia esančioje gatvelėje įsikūrę turgaus prekeiviai. Žmonės turi ir valgyti, ir kur gyventi.
- Ar įmanomas laisvas žmonių judėjimas Sirijos gatvėse?
- Pranešimuose štabui informuodavome, kad yra pastebimas pakankamai normalus gyvenimo ritmas. Tik toks vienas pastebėjimas – žmonės bando apsisaugoti. Gatvėse, kur „veikdavo“ snaiperiai, buvo statomos aukštos blokų sienos. Taip buvo bandoma apsaugoti taikius gyventojus nuo snaiperių šūvių. Kiekvienas žmogus ten prisitaikė prie realybės.
Žmonės gyvena net tuose rajonuose, kurie yra apšaudomi. Jie iš jų praktiškai neišeina. Žmonės kartais gyvena net vonios kambariuose, kad tik nereikėtų palikti savo gyvenamosios vietos.
- Ar jums, kaip JT stebėtojui, teko atsidurti pavojingose situacijose?
-Taip, buvo tokių situacijų. Nuo to nepasislėpsi. Per mėnesį buvo sugadinta 15 JT automobilių. Jie buvo sugadinti apšaudant arba sprogdinant. Bet nė vienas iš 300 stebėtojų per šiuos išpuolius nenukentėjo. Visi laimingai sugrįžo namo. O grėsmių Sirijoje netrūksta kiekvieną dieną.
Nors gyvenome viešbutyje, kur saugumą užtikrino karinės pajėgos, tačiau virš viešbučio skraidė tos pačios minos ir tie patys sviediniai. Arčiausiai sprogo 200 metrų atstumu nuo viešbučio.
Visiškai nesvarbu, kad buvo pasiektas susitarimas, jog nebus priešiškų veiksmų. Bet arabiškas charakteris yra neprognozuojamas. Kažkas kartą iššauna ir prasideda susišaudymas. Tada kaip JT stebėtojas atsiduri konflikto viduryje bei turi išgyventi.
- Kaip karinio konflikto metu veikė miestų infrastruktūra?
- Hamos mieste yra du viešbučiai, kurie buvo apšaudyti, tačiau veiklos nesustabdė. Taip pat yra veikiantis universitetas, tačiau šiuo metu yra atostogos. Studentai suvažiuoja iš visos Sirijos studijuoti. Gyvenamieji namai, rajonai yra sugriauti, tačiau bendra infrastruktūra veikia ir šalis gali funkcionuoti.
Buvo daug elektros trikdžių. Per dieną elektra buvo išjungiama gal kokiu 5-6 kartus. Tačiau gyventojai sugebėdavo nepulti į paniką ir kuo puikiausiai susitvarkydavo su susidariusia situacija.
- Galbūt teko savo akimis matyti skaudžius žudynių epizodus?
- Tikrai mačiau daug sužeistųjų ir žuvusiųjų, taip pat teko išvysti kaip į ligoninę vežami nukentėję kariai, bet tiesiogiai, prie mano akių, niekas nebuvo nužudytas.
- Koks buvo vietinių gyventojų požiūris į JT stebėtojus?
- Galėčiau sakyti, kad JT pajėgos buvo vertinamos teigiamai. Mes buvo neutralioji pusė, kuri dažnai dirbo kaip tarpininkė. Tarkime, nutrūkus ryšio priemonėms buvo kreipiamasi į mus. Prašoma suderinti su opozicija, ar galėtų atvykti darbuotojas ir pašalinti atsiradusius trikdžius. Tai turbūt daug ką pasako.
Iš esmės susidariau įspūdį, kad vietiniai į JT patrulius žiūrėdavo geranoriškai. Todėl manau, kad pajėgos ten buvo reikalingos. Žmonėms kažkiek ramiau būdavo. Iš viso Sirijoje stebėtojų buvo iš 48 pasaulio šalių.
- Kaip manote, ar be trečiosios šalies įsikišimo įmanoma išspręsti konfliktą Sirijoje?
- Asmeniškai manau, kad Sirijos žmonės patys turi spręsti tuos klausimus ir problemas. Jokios trečiosios jėgos nepadės. Gyventojai tiki į Dievą ir mano, kad viskas bus tvarkoje. Bet nesu politikas ir negaliu nieko daugiau pasakyti.
- Anksčiau esate buvęs kitose misijose. Ar galite jas palyginti?
- Teko būti JT misijoje Gruzijoje. Stebėti ugnies nutraukimą tarp Abchazijos ir Gruzijos. Buvau tuo metu, kai Gruzijos ir Rusijos konfliktas vyko. Ten taip pat buvo pavojingų akimirkų. Bet misija Sirijoje buvo gerokai pavojingesnė, nes kilo didesnė grėsmė JT stebėtojams.
- Jums teko bendrauti su vietos gyventojais. Ką jie palaiko ir kaip pavyko susikalbėti?
- Galiu pasakyti tiek, kad žmonės nepriklausomai nuo to, kas šaudo turi savo prioritetus. Nėra taip, kad visi palaiko kažkurią vieną pusę. Ten kur yra opozicija, toje pusėje gyvena žmonės palaikantys opozicijos atstovus. Ir atvirkščiai. Nepalaikoma ta pusė, nuo kurios žmogus yra nukentėjęs.
Be abejo, Sirijoje angliškai praktiškai niekas nekalba. Todėl buvo naudojamasi kariškių vertėjų paslaugomis. Jie padėdavo gauti tą informaciją, kurią buvo nurodyta surinkti.
- Ar per misiją Sirijoje asmeniškai jums trūko ginklo?
- Antrą kartą esu taikioje misijoje. Su esama tvarka susigyvenau ir suprantu jos reikšmę. Esu JT stebėtojas, todėl turėjau likti nešališkas. Aišku, šiame regione buvo sunkiau. Bet viską apibendrinęs galėčiau sakyti, kad ginklo man tikrai nereikėjo.
