Žvakės ant galvos, smilkstanti pliauska ir dovanos per Naujuosius - Kalėdų papročiai yra labai įvairūs, o daugelyje šalių tapo ir integracijos forma.
Kaip žinome, nepamainomi krikščionių Kalėdų atributai yra dovanėlės, tradiciniai kepiniai ir papuošta eglutė. Tuo tarpu žydų šeimos gruodį švenčia Chanuką - ši šventė primena Jeruzalės šventyklos atgavimą. Tačiau kai kuriose šeimose, ypač mišriose, per ilgus žydų ir krikščionių gyvenimo šalia metus įsigalėjo savotiškas abiejų švenčių mišinys, kurį tradicijų besilaikantys žydai pašaipiai vadina “Kalėnuka”. Protingos galvos atrado ir nišą rinkoje: pavyzdžiui, šiandien jau galima nusipirkti eglutės papuošalų su Dovydo žvaigžde.
Kai kuriose musulmonų šeimose, gyvenančiose Europoje arba JAV, taip pat prigijo Kalėdų papročiai. Kadangi Jėzaus gimimas yra išsamiai aprašytas ir Korane, šios krikščionių šventės šaknys musulmonams nėra svetimos. Taigi ir ant jų stalo patiekiama kepta žąsis, o vaikai gauna dovanų. Aišku, dar ir todėl, kad mažieji nepavydėtų kaimynų krikščionių vaikams.
Krikščioniškose šalyse Kalėdos siejamos su įvairiais senoviniais papročiais, daugiausia keltų arba germanų. Vienas tokių reliktų yra “Kalėdų pliauska”, kurią žmonės kadaise degindavo tamsiausiu metų laiku, kad nubaidytų piktąsias dvasias. Ši tradicija yra tęsiama Balkanuose, ten žmonės degina “badnjak”. Pancūzijoje pliauska jau virto pyragu “buche de Noel” - dažniausiai tai biskvito vyniotinis su šokoladu.
Švedijoje ir kai kuriose kitose Skandinavijos šalyse Kalėdų metas prasideda gruodžio 13 dieną šv. Liucijos procesijomis, per kurias mergaitės baltais drabužiais, galvas pasidabinusios vainikais su degančiomis žvakėmis, apdovanoja šeimas skanėstais. Sovietų Sąjungoje religinės šventės buvo uždraustos. Tačiau 1991 m. rusai vėl oficia-liai paskelbė Kalėdas švente. Dovanas čia dalija Senelis Šaltis su anūke Snieguole, tačiau ne Kalėdų, o Naujųjų metų išvakarėse.
Parengė Milda KUNSKAITĖ
