Šių metų gegužės 13 d. JAV laikraštyje „Wall Street Journal“ pasirodė JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso pasirašytas straipsnis, kuriame išdėstomi argumentai, kodėl Senatas turėtų ratifikuoti naująją JAV ir Rusijos sutartį dėl strateginės branduolinės ginkluotės (angl. START), kiek anksčiau šių valstybių prezidentų pasirašytą Prahoje.
Straipsnyje Pentagono vadovas patikina, kad visa JAV kariuomenės vadovybė vienbalsiai palaiko šią sutartį, ir glaustai išdėsto penkias, jo nuomone, svarbiausias priežastis, sąlygojusias šį apsisprendimą ir turinčias nulemti senatorių pritarimą ratifikavimui.
Siūlau pasvarstyti, ar šie argumentai įtikinami, o gal egzistuoja kitos sutarties sudarymo priežastys ir kokių pasekmių START įsigaliojimas turės Lietuvai.
R. Gatesas tvirtina štai ką:
1) sutartis lems ženklų abiejų valstybių branduolinio ginklo arsenalo sumažinimą;
2) branduolinių galvučių liks pakankamai JAV saugumui užtikrinti;
3) papildomai Senatui yra teikiamas 80 milijardų dolerių vertės likusio JAV branduolinio arsenalo atnaujinimo planas;
4) sutartis neprieštarauja JAV siekiams sukurti globalią priešraketinės gynybos sistemą;
5) START neriboja JAV galimybių plėtoti kitas pajėgas, leisiančias įgyvendinti naujausią Pentagono projektą – vadinamąją greitojo globalaus smūgio programą.
Gynybos sekretorius yra visiškai teisus – viskas taip ir bus. Tačiau jis tiek pat būtų teisus ir sakydamas, kad sutartis neuždraudžia amerikiečiams važinėtis raudonais automobiliais arba pusryčiams valgyti kiaušinienę. JAV nereikia šios sutarties: kad galėtų išsaugoti norimą skaičių branduolinių galvučių, skirti pinigų joms modernizuoti ir plėtoti kitą ginkluotę – tą galima puikiai padaryti ir be START.
Taigi vienintelis svarus R. Gateso argumentas – JAV ir Rusijos atominio ginklo arsenalas sumažės kone perpus. Tik ar tokį didžiųjų valstybių apsisprendimą iš tikrųjų lemia viešojoje erdvėje išsakomi meilės pasaulinei taikai argumentai? Noriu atkreipti dėmesį, kad egzistuoja ir kitos, kiek labiau pragmatinės priežastys sudaryti šią sutartį. Maskvai ir Vašingtonui jos skirtingos.
Kaip Lietuvoje mėgstame, pradėkime nuo Rusijos. Būti valdžioje Rusijoje per amžius reiškė turėti pasakiškus turtus ir mėgautis svaiginančiu beveik neribotos jėgos pojūčiu. Todėl tie, kas į valdžią patenka, įsikabina į ją taip stipriai, kad iš jos išeina tik kojomis į priekį – natūraliuoju būdu arba ant sukilėlių šakių, žiūrint kaip susiklosto likimas. Ne išimtis ir dabartinis Rusijos elitas, kuriantis vadinamąją „suverenią demokratiją“, kur popierinė demokratija priklauso liaudžiai, o realus suverenitetas – Putinui ir jo Komandai.
Kad Rusijoje būtų galima išlaikyti valdžią, jos piliečiai turi būti sotūs ir jaustis gerbiami. Kad save gerbtų, rusams reikia nuolat jausti savo civilizacinį svarbumą. Mokyklose jie sužino, kad beveik visi svarbiausi pasaulio atradėjai ir geriausi pasaulio rašytojai – rusai, o jų valstybė šimtmečiais buvo didvyriškumo ir pažangios žmonijos lyderė. Gavusiems tokį išsilavinimą tereikia pridėti porą sportinių pergalių, kelias humoristines laidas, kuriose juokiamasi iš užsieniečių kvailumo, ir stiprų represinį aparatą, kad niekas nieko be reikalo nekalbėtų, o jei kalbės, kad greitai nutiltų.
Dar savigarbos jausmui reikia, kad pagarbą rodytų užsienis. Pastaruosius kelis šimtmečius to Rusija siekia pyragu ir botagu. Pyragas – tai tiesioginė finansinė parama, pigesnės dujos ir nafta, pelningi kontraktai. Botagas – tai karinė jėga ir ekonominės sankcijos.
Puiki sistema, tik su viena sąlyga: reikia pinigų. Ir savo piliečių minimaliam sotumui užtikrinti, ir užsieniui papirkti, ir kad galėtum jam efektyviai pagrasinti. Labai labai labai daug pinigų.
Rusijos finansinė padėtis šiuo metu yra sunki, o nieko iš esmės nepakeitus perspektyva neguodžianti. Diduma pramonės ir beveik visa pagrindinė kariuomenės ginkluotė yra paveldėta iš sovietinių laikų. Iki šiol pavyksta palaikyti jų gyvybę, tačiau amžinai taip netruks.
Pusė Rusijos pinigų yra gaunama eksportuojant dujas ir naftą. Kai jų kaina palyginti aukšta, pinigų užtenka minimalioms išlaidoms ir šiokiems tokiems atidėjimams atsargai. Sunkesniais laikais daugelį metų kauptos atsargos tirpsta kaip sniegas pavasario saulėje. Tikėtina, kad esant dabartiniam alternatyvaus kuro technologijų kūrimo tempui ir ištobulinus skalūninių dujų gavybą jau po dešimties metų svarbiausias Rusijos pajamų šaltinis pradės nuosekliai mažėti, o pramoninės ir karinės technologijos visiškai susens.
To norėdama išvengti Rusijos valdžia bando įgyvendinti būtinas reformas, kurių tikslas – viena vertus, atrasti alternatyvius pinigų uždirbimo šaltinius, o kita vertus – sumažinti nereikalingas išlaidas. Pinigų švaistymo čempione galima laikyti kariuomenę.
Rusijos kariuomenė vis dar įdarbina daugiau kaip milijoną žmonių, jai kasmet reikia šimtų milijardų dolerių. Nemaža dalis šių pinigų tiesiog paleidžiama vėjais, nes kariuomenė nuo sovietmečio iš esmės nebuvo reformuota. Kaip tik dėl to pirmą kartą gynybos ministru buvo paskirtas ne kariškis, o civilis, turintis ne tiek politiko, kiek vadybininko patirties. Šio žingsnio tikslas – atsisakyti nereikalingų pajėgumų ir maksimaliai taupyti pinigus.
Brangiausias iš visų Rusijos kariuomenės malonumų – branduolinės pajėgos, atsiriekiančios kasmet trečdalį karinio biudžeto. Daugumos branduolinių galvučių darbinis limitas baigiasi ir jau artimiausiu metu jomis nebebus galima pasikliauti.
Ši problema turi tris galimus sprendimus. Rusija gali visus turimus ir būsimus pinigus skirti naujiems ginklams. Gali atsisakyti santykinės savo ir JAV branduolinio potencialo lygybės ir vienašališkai, be JAV, sumažinti turimų ginklų kiekį. Ir gali pabandyti įkalbėti JAV kartu sumažinti ginkluotę ir nušauti du zuikius – sutaupyti pinigų ir neprarasti orumo. START sutartis ir yra šis auksinis sprendimas.
Tad dėl Rusijos lyg ir viskas aišku – valdžiai išlaikyti savo rankose reikia labai didelių pinigų, jų iš dalies ir pavyks sutaupyti įgyvendinus šią sutartį.
Išsiaiškinkime, kuo gi ši sutartis svarbi Jungtinėms Valstijoms ir kodėl Gynybos departamentas, formaliai ją paremdamas, pateikia tokius abejotino svarumo argumentus.
JAV karinis biudžetas yra didžiausias pasaulyje, tad branduolinių ginklų išlaikymas, nors ir nepigus, sudaro kur kas mažesnę jo dalį nei Rusijoje. Taip pat šių ginklų techninė būklė yra nepalyginti geresnė, todėl, norint išlaikyti dabartinį branduolinio arsenalo dydį, JAV tai kainuotų daug pigiau nei rusams. Tai leidžia tvirtinti, kad esminių sutarties sudarymo priežasčių ieškoti reikėtų kitur.
Tiesa tikriausiai yra tokia: nors rinkėjų viltys itin didelės, naujoji JAV administracija iki šiol nepademonstravo nei savo piliečiams, nei pasaulio žmonėms jokių ypatingų užsienio politikos permainų. Kokie JAV saugumo politikos prioritetai jums ateina į galvą? Pergalė prieš Talibaną? Ben Ladeno sugavimas ir „Al Qaeda“ išardymas? Karių išvedimas iš Irako? Konfliktų Artimuosiuose Rytuose sprendimas? Lotynų Amerikos radikalų populistų apraminimas? Kova su narkotikais? Santykiai su Kinija? Irano ir Šiaurės Korėjos grėsmės sumažinimas? Ar kuriame nors viename Amerikai svarbiame užsienio taške įvyko radikalių politikos permainų, esminių lūžių, atnešusių akivaizdžių rezultatų? Drįstu teigti, kad ne, jokių tokių pokyčių nematyti.
Akivaizdu, kad, valstybės sekretore paskyrus JAV prezidente vos netapusią politikę ir avansu gavus Nobelio taikos premiją, iki šiol pasiekta pažanga yra mažiau nei patenkinama. Taigi kyla gerų naujienų atradimo ir, esant reikalui, jų svarbos išpūtimo būtinybė. Tokiam tikslui itin gerai tinka START sutartis: ją viešojoje erdvėje galima pristatyti kaip ypač svarbų žingsnį žmonijos istorijoje. Naujoji JAV administracija taip pat tikisi, kad dovana Rusijai leis pateikti ir daugiau „gerų naujienų“ tose srityse, kur Maskva atlieka svarbų vaidmenį: bus suderinta JT rezoliucija dėl sankcijų Iranui, pavyks pasiekti ginkluotės kontrolės progreso, pagerės tranzitas į Afganistaną ir t. t.
Dėl to gynybos sekretorius buvo paprašytas viešai paremti sutarties ratifikavimą.
Kokios gi bus globalios šios sutarties įsigaliojimo pasekmės? Ogi jokių. Taip, branduolinis arsenalas sumažės, bet atominių galvučių išliks tiek, kad jų užteks visai planetai sunaikinti.
Tai nesustabdys ir valstybių, kuriančių savas karines branduolines programas, nes jos tą daro ne todėl, kad JAV ar Rusija turi per daug atominių ginklų.
Galima tvirtinti, kad jei branduolinių ginklų bus mažiau, tai sumažėja ir galimybė jiems patekti į teroristų rankas – penkis šimtus raketų apsaugoti lengviau nei tūkstantį. Tačiau ir šis argumentas labai deklaratyvus – kiek iš JAV arba Rusijos turimų tūkstančių atominių ginklų pateko piktadariams? Nė vieno. Tad kodėl turėtų patekti dabar? Ir jei jau egzistuoja paslaptinga piktoji jėga, kuri turi tokią neapsakomą daugybę pinigų, žmonių ir galios, kad bandytų užgrobti branduolinį ginklą, tai ar ji tikrai nesurastų dar pluoštelio pinigų, žmonių ir galios, kad užgrobtų vieną iš tų sprogmenų, kurie liks įgyvendinus sutartį?
Savo straipsnyje pateikęs tokius silpnus argumentus R. Gatesas pabrėžia geriausią sutarties savybę – ji neatneš esminių neigiamų pasekmių Jungtinėms Valstijoms.
Beje, svarbių globalių pasekmių nebuvimas nereiškia, kad jokių pasekmių nebus išvis. Jos bus, bet labiau regioninės. Deja, mes kaip tik esame viename iš tų regionų. Rusija galės skirti daugiau lėšų savo kariuomenės modernizavimui –kariuomenės, kuri priklausomai nuo nuotaikų Kremliuje gali būti realiai pavojinga kaimyninėms valstybėms. Taigi sudaryta sutartis ilgalaikėje perspektyvoje daro neigiamą įtaką Lietuvos saugumui.
Mūsų sumanūs politikai turėtų viešai prisidėti prie sveikinimų JAV ir Rusijai, sudariusioms svarbią sutartį, o neformaliai imtis žingsnių, kad šis saugumo sumažėjimas būtų vienaip ar kitaip sąjungininkų kompensuotas.
Tik ar tokių politikų turim?
Petras Birontas
