Aplink laužą visi besilinksminantieji šoka pagal laikrodžio rodyklę, o aplinką apsišviečia didžiuliais fakelais. Esama papročio padegti šieno ratus ir paleisti juos riedėti nuo kalno. Į laužą metami ir gėlės bei vainikai, simbolizuojantys degimą ir mirtį, vasaros karščių pabaigą ir artėjantį rudenį bei žiemą apmirštančią augmeniją.
Įvairūs Joninių nakties ritualai padeda nuspėti ateitį, apsaugo nuo negandų, sustiprina sveikatą ir vaisingumą. Tikima, kad Estijoje šią naktį uždegtas laužas apsaugo nuo gaisrų namus ištisus metus. Latviai ąžuolo lapų vainikais puošia Janius, o automobilius – bent simboliška ąžuolo šakele. Suomijoje per Jonines būna baltosios naktys, tad sutemsta tik truputį. Danijoje šią naktį ant laužo deginama iš šiaudų pagaminta ir senais skarmalais aprengta „ragana“, kuri taip simboliškai išsiunčiama į raganų puotą.
Portugalijoje Joninės kiek primena Verbas –į šventę atsineštu plastikiniu plaktukėliu artimiesiems ir draugams suduodama per galvą. Kaip ir žydintis česnakas jis „smūgis“ simbolizuoja sėkmę. Bulgarijoje tikima, kad iki iškrentant rasai surinktos žolelės turi daugiau gydomųjų galių. Joninių šventė Brazilijoje tęsiasi jau savaitę ir baigsis praėjus savaitei po Joninių.
Dalyje šalių namų duris papuošia vainikai, kitur iš ramunių ir saulėgrąžų nupinti vainikai papuošia moterų ir merginų galvas. Taip pat simboliškai prausiamasi ežeruose, upėse ir jūroje, renkamos vaistažolės.
Iki 18 amžiaus Joninės švęstos pagal senąjį kalendorių – liepos 4-ąją. Dabar ši pagoniškus papročius menanti šventė apgaubta krikščioniška Švento Jono nakties skraiste. Svarbu ir tai, kad šio Šventojo Krikštytojo gimtadienis minimas lygiai pusę metų iki Kristaus gimimo – iki tol trumpėjusios dienos, po Mesijo atėjimo vėl ima ilgėti. Tai dar vienas simboliškas tamsos ir šviesos kovos simbolis.
Svarbiausia atliekant šiuos ritualus nepamiršti, kad tai įprastas metų ciklo ratas, kuris kitąmet pavasarį vėl viską atgaivins ir saulė vėl švęs pergalę prieš tamsą. Taigi, ratas yra svarbus ir neatsiejamas šios šventės simbolis.