Pasirodo, kalėjimai Amerikoje yra verslas, o verslui reikalingi klientai. Kuo jų daugiau, tuo pelnas didesnis ir didesnės sumos nusėda į suinteresuotų žmonių kišenes. Net jei dėl pinigų į kalėjimus siunčiami visiškai mažai nusikaltę vaikai.
Šiuo straipsniu noriu atsakyti į retoriškai A. Simanonytės straipsnio pavadinimu iškeltą klausimą: „Kodėl JAV kalėjimuose kali daugiausia kalinių pasaulyje?„ (AL Nr. 583, birželio 30 d.). Gal nebūčiau skyręs tam tiek daug dėmesio, jei netrukus po to internete akis nebūtų užkliuvusi už kito straipsnio ta pačia tema – „The Corrupt Corporate Incarceration Complex“ („Korumpuotas įkalinimo korporacijos kompleksas“), kuriuo kaip tik ir atsakoma į AL žurnalistės iškeltą klausimą.
Kaip pamatysite iš pateiktų faktų, įkalinimo sistema Amerikoje yra labai korumpuota, teisėjai, advokatai, politikai ir vietinės valdžios atstovai čia papirkinėjami tam, kad į kalėjimus būtų pasodinta kuo daugiau kalinių. Kuo jų daugiau – tuo daugiau iš valstijos ar valstybės kalėjimas gauna pinigų jiems išlaikyti. Šioje sistemoje dirba žmonės be garbės ir moralės, neturintys nė mažiausios užuojautos nei paslydusiam žmogui (čia nekalbu apie sunkius nusikaltėlius), nei vaikams ar nepilnamečiams, už pinigus luošinantys jų ateitį. Papirkti teisėjai stengiasi nubausti net už menkiausius nusikaltimus, stengdamiesi jiems duoti didžiausias bausmes, dažnai už tai gaudami pinigines „padėkas“ iš kalėjimų viršininkų. Štai jums ir atsakymas – kodėl?
Į kalėjimą – už pajuokavimą ir menką narkotikų kiekį
Prieš keletą metų septyniolikmetė Wilkes–Barre (PA) aukštosios mokyklos mokinė Hillary Transue papuolė į bėdą. Ji internetiniame portale MySpace patalpino pokštą, pasišaipantį iš mokyklos direktoriaus pavaduotojo. Nors ji buvo gera studentė, tinklalapyje nurodė, kad tai tik pokštas, ir anksčiau nebuvo turėjusi jokių problemų dėl savo elgesio ir su teisėsauga, ji vis tiek buvo smarkiai nubausta dėl mokytojo įžeidimo. Tikėdamasi būsianti tik gerokai išbarta ar blogiausiu atveju nubausta lygtinai, ji savo ir tėvų nuostabai gavo 3 mėnesius kalėjimo. Hillary visų akyse buvo surakinta antrankiais ir kaip didžiausia nusikaltėlė išvesta iš teismo salės bei nugabenta į privačią paauglių pataisos darbų koloniją. Keista bausmė už vieną nevykusį pokštą, ar ne?
Septyniolikamečio perspektyvaus imtynininko (all star wrestler) Edward Kenzakowski, kuriam dėl sporto pasiekimų būtų atviros geriausių universitetų durys, motina Sandy Fonzo skambindama policijai net neįtarė, kad po jos skambučio už kelerių metų jos sūnaus šiame pasaulyje nebebus. Pradėjus sūnui dažniau išgėrinėti, ji kartą paskambino policijai, kad jį „pagąsdintų„. Į jaunimo vakarėlį atvykę pareigūnai jį rado ne tik išgėrusį, bet ir turintį kelis gramus narkotikų. To užteko, kad jis būtų suimtas, teistas ir nubaustas kalėjimu. Vaikinas teisėjo buvo nubaustas 60 dienų kalėjimu, tačiau teismo pirmininkas Mark Ciavarella nusprendė, jog jam reikia daugiau laiko, kad atprastų nuo blogų įpročių ir, norėdamas jam „padėti“, bausmės laiką padidino iki pusės metų. Jo motinos žodžiais tariant, atlikęs bausmę kartu su blogiausiais nusikaltėliais, jos sūnus grįžo visiškai sugniuždytas, niekada po kalėjimo neatsigavo, prarado norą gyventi ir po kurio laiko nusižudė.
„Vaikai už pinigus“
Šie du jaunuoliai nebuvo vieninteliai, nubausti už pirmą nusikaltimą, už kurį paprastai niekas griežtai nebaudžiamas, ypač nepilnamečiai. Tūkstančiai vaikų, pradedant dešimtmečiais, Luzerne apskrities (PA) Bendrosios jurisdikcijos teismo (Court of Common Pleas) buvo „konvejeriu“ siunčiami į nepilnamečių kolonijas už menkiausias pražangas. Pasirodo, teisėjai buvo papirkti.
Teisybė išaiškėjo 2007–2008 m., kai vis daugiau žmonių ėmė piktintis nepagrįstai didelėmis bausmėmis už palyginti mažas pražangas. Ėmus tikrinti skundus buvo atrastas tinklas teisėjų, advokatų ir kalėjimų šeimininkų, turinčių finansinę naudą iš kalinių. Ši teisėjų nesąžingumo viršūnė tapo valstybinio lygio skandalu, žinomu „Kids for cash„ vardu, kuris tęsiasi iki šiol. Pasirodo, kad H. Transue, E. Kenzakowski ir tūkstančius kitų nepilnamečių nuteisęs minėto teismo teisėjas, tuo metu buvęs teismo rūmų prezidentas Mark Ciavarella bei jo kolega vyresnysis teisėjas Michael Conahan už nubaustus vaikus gaudavo grynus pinigus, kurių suma sudarė kelis milijonus dolerių. Pirmiausia jų pastangomis buvo uždarytas apskričiai priklausantis valstybinis paauglių kalėjimas, motyvuojant, kad jis neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Jį uždarius, visi naujai nuteistieji buvo siunčiami į du naujai pastatytus privačius kalėjimus, kurių šeimininkas buvo privačių kalėjimų magnatas Robert Mericle. Į šį skandalą buvo įsivėlęs ir advokatas Robert Powell, padėjęs uždaryti valstybinį jaunuolių kalėjimą, bei kiti asmenys. Teisėjas M. Conahan su šiais kalėjimais sudarė „bendradarbiavimo“ sutartį, o jo kolegos M. Ciavarella darbas buvo – kad kalėjimai visada būtų pilni. Per 6 metus jis nubaudė apie 5000 jaunuolių, kai kuriuos – tik už paprasčiausias muštynes ar kitas nereikšmingas pražangas. Vidutinis kitų teisėjų nubaustųjų skaičius buvo 2,5 karto mažesnis.
Nusikaltę teisėjai vis dar vaikšto laisvi!
Abu teisėjai 2009 m. prisipažino kalti dėl neteisėtai gautų ir nuo valstybinių mokesčių nuslėptų 2,6 mln. dolerių, tačiau vėliau prisipažinimus atsiėmė. Teismai vyksta iki šiol. Už 40 valstybinės apkaltos punktų, pateiktų abiem teisėjams, Mark Ciavarellai grėsė 157 metai kalėjimo, o jo kolegai Michael Conahanui – apie 7 metai. Tačiau jau praėjo treji metai po pirmojo teismo, o jie vis dar vaikšto laisvi, sugebantys laviruoti teismų labirintuose ir įstatymų plonybėse. Jeigu tikėti spauda, iš 40 apkaltos punktų jiems beliko tik 12, už ką gresia tik 12–15 metų kalėjimo. Koks didelis skirtumas tarp tos pačios dienos teismo nuosprendžio vykdymo – laisvės atėmimo už nevykusį pokštą ar 5 gramus marihuanos ir to, kaip elgiamasi su šiais valstybiniais kriminalais, kurie įžūliai naudojosi savo tarnybine padėtimi. Jie (bent kol kas) džiaugiasi gyvenimo malonumais, stengiasi išvengti bausmės ar bent ją sumažinti iki minimumo. Kaip matyti iš įvykių eigos, kol kas jiems tas labai gerai sekasi. Seniai įsitikinau, kad teisybės Amerikoje, kaip ir kokiame Zinzibare, nėra.
„Mes tikime, kad sistema dirba gerai“
Internete gausu informacijos apie šį ir kitus panašius skandalus. Visko neįmanoma perskaityti ir aprašyti. Faktų daug ir labai baisių. Nuo įkalinimo įstaigų korupcijos ir teisėsaugos darbuotojų nusikaltimų tiesiog galva sukasi. Bet kas yra daroma? Biznis vyksta kaip ir vyko, vienus valstybinius nusikaltėlius keičia kiti, o Amerika ir toliau juokina pasaulį, kaip daugiausia kalinių turinti valstybė.
Noriu atkreipti dėmesį tik į vieną „YouTube“ patalpintą CNN laidos „Justice & the Law“ epizodą, kuriame buvo kalbama apie šį skandalą ir kuriame dalyvavo nusižudžiusio vaikino motina S. Fonzo. Laidoje dalyvavusi patarėja teisiniais klausimais Sunny Hastin, laidos vedėjo paklausta, kodėl taip ilgai nebuvo išaiškinta ši teisėsaugos darbuotojų korupcija, atsakė: „Mes įpratę tikėti savo teisėjais. Jie yra aukštesniųjų institucijų paskirti arba balsavimo būdu išrinkti oficialūs darbuotojai. Mes tikime, kad teisėsaugos sistema dirba gerai“.
TIKITE?! DIRBA GERAI?! Man šie žodžiai labai gerai pažįstami iš kai kurių pseudo patriotinių „Amerikos lietuvio“ skaitytojų pasisakymų. Gyvenimas rodo, kad viskas yra ne taip ir niekuo čia tikėti negalima. Gerai, kad ši maža pelno siekianti grupė buvo išaiškinta. O kiek – ne?
Šis skandalas – tik aisbergo viršūnė. Į Ameriką atėjo tokie laikai, kad net prezidentas negerbia Kongreso ir be jo leidimo smaginasi bombarduodamas suverenias valstybes. Taip prezidentas parodo pavyzdį, kaip šioje šalyje negerbiami įstatymai. Jis pažeidžia JAV įstatymus, nes jam parankiau vadovautis Jungtinių Tautų rezoliucijomis, o ne Amerikos Konstitucija.
Bet kam tada Amerikoje reikalingas Kongresas? Mėnesį vaidinti komediją, ar didinti valstybinės skolos limitą? Juk visiems aišku, kad jis vis tiek bus padidintas. Mano nuomone, reikėtų padaryti tokį eksperimentą: paleisti visą Kongresą, kad bent pusmetį jie pasėdėtų gaudami bedarbio pašalpą ir pagalvotų, kaip tikrai padėti šaliai, kaip sutramdyti įsisiautėjusį prezidentą, karo generolus ir kitus valstybės kenkėjus, kaip pasukti šalį tikros demokratijos link. Amerikoje prieita iki to, kad į kalėjimus sodinami benamius maitinantys aktyvistai, nepageidaujamus klausimus užduodantys žurnalistai, ne į savo rajono mokyklas vaikus vežančios mamos ir daržoves savo kieme prie gatvės auginančios šeimininkės.
Kur dingo Amerikos moralė, demokratija ir paprasčiausia logika? Kodėl dauguma amerikiečių visiškai nustojo mąstyti ir nesupranta, kad rinkdami tik savo partijos atstovus, o ne atsidavusius šaliai žmones, stumia valstybę į pražūtį? Visiškai sutinku su nuotraukoje esančia moterimi, laikančia plakatą: „Kvailių neįmanoma pataisyti, tačiau juos galima perrinkti“. Kai tai supras dauguma amerikiečių, tikiu, kad Amerika ir vėl taps AMERIKA, o ne riedės trečiojo pasaulio šalių kryptimi.
Arvydas RADŽIŪNAS
