Jauni, nemažai pasiekę ar dar ieškantys savo vietos po saule europiečiai staiga uždaro garsių kompanijų duris, nutraukia sėkmingai pradėtą karjerą ir persikrausto gyventi piečiau pusiaujo. Priežasčių tam jie turi begalę.

Pirmąją dalį apie Rūtos Degutytės gyvenimą Australijoje skaitykite čia.

Pasinaudojo galimybe

Velingtone, Naujojoje Zelandijoje, Valentinas Bakaitis gyvena beveik metus. Vaikinas čia persikraustė, kai suprato, kad Lietuvoje net būnant laisvai samdomu darbuotoju nėra saldu gyventi. „Pasitaikė galimybė ir aš ja pasinaudojau. Lietuvoje dirbau laisvai samdomu programuotoju, tačiau nuolatinis stresas, nemokūs klientai, mokesčiai ir kitos negandos nusibodo. Supratau, kad noriu susikoncentruoti į programavimą, ir kaip tik tuo metu gavau darbo pasiūlymą čia, Naujojoje Zelandijoje“, – pasakojo savo istoriją jis.

Programuotojas prisipažino, kad baigus mokslus aukštojoje mokykloje jam buvo pasiūlytas ne tik darbas Naujojoje Zelandijoje, bet ir Vilniuje, nedidelėje interneto dizaino agentūroje. Pastarojo V. Bakaitis po ilgų apmąstymų atsisakė: „Kartojau sau, kad jei dabar nepasinaudosiu šia galimybe, kita gali nepasitaikyti.“ Programuotoją iš Lietuvos įdarbinti pasiryžusi įmonė „Xero“ pasisiūlė netgi apmokėti lietuvio kelionę iki Naujosios Zelandijos.

REKLAMA

Gyvena kaip svajojo

Po metų gyvenimo svetimoje šalyje lietuvis prisipažino gyvenantis kaip visada svajojo. „Dirbu tarptautinėje kompanijoje, laisvalaikiu čiuožinėju banglente, keliauju, žvejoju, nardau. Gyvenu kaip svajonėje“, – pasakojo lietuvis ir paminėjo, kad neseniai persikėlė gyventi arčiau vieno Velingtono paplūdimių, todėl vos baigęs darbą gali čiupti banglentę ir eiti gaudyti bangų.

Anot V. Bakaičio, imigrantai čia nieko nestebina, mat jų – itin daug. „Biure, kuriame dirbu, darbuotojai kilę iš Pietų Afrikos, Argentinos, Tailando, Kinijos, Indijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, JAV, Kanados. Tai – ne išimtis, o taisyklė. Gal dėl to Naujojoje Zelandijoje niekas nekreipia dėmesio į atvykėlius, visi pratę prie įvairovės“, – šypsojosi vaikinas.

Nori vizos – turėk darbą

Naujojoje Zelandijoje atvykėlių gausu, tačiau patekti čia ne taip jau paprasta. Pirmiausia sunkumų kils norint gauti vizą. „Reikia pateikti labai daug dokumentų: aukštojo mokslo baigimo diplomą, darbo patirties įrodymus (algalapius, sutartis ir pan.), visa tai turi būti išversta į anglų kalbą“, – vardijo programuotojas. Prieš mūsų pokalbį jam teko atnaujinti turimą vizą – pateiktų valstybinėms institucijoms dokumentų pluoštas sudarė maždaug šimtą lapų. „Žinoma, reikia turėti ir darbo Naujojoje Zelandijoje pasiūlymą – be jo vargu ar pavyks gauti vizą“, – sakė lietuvis.

Šokiravo kainos

Atvykstantiems iš Lietuvos jis patarė pasirengti kone dukart didesnėms kainoms. „Man tai buvo vienintelis šokas atvykus gyventi – Naujoji Zelandija yra gana brangi šalis, palyginti su Lietuva. Apytikriai viską galima dauginti iš dviejų. Visa kita tik džiugina“, – teigė V. Bakaitis.

Kalbėdamas apie gyvenimą Naujojoje Zelandijoje vaikinas pabrėžė ir tai, kad visur juntamas atsipalaidavimas: „Lietuvoje žmonės kažkodėl nori gyvenimą padaryti sunkesnį nei jis yra, tiek sau, tiek kitiems. Čia viskas atvirkščiai, žmonės – labai draugiški. Pavyzdžiui, mieste važiuojant troleibusu ar autobusu yra normalu įlipus pasisveikinti, o išlipant – padėkoti.“

REKLAMA

Neįprastas lietuviams ir klimatas pagal metų laikus. Nuo gruodžio iki vasario Naujojoje Zelandijoje tęsiasi vasara, ruduo – nuo kovo iki gegužės, žiema – nuo birželio iki rugpjūčio, o pavasaris – nuo rugsėjo iki lapkričio.


Rašyti komentarą...
s
stai kur musu beda !
2012-01-11 09:08:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
Lietuvoje žmonės kažkodėl nori gyvenimą padaryti sunkesnį nei jis yra, tiek sau, tiek kitiems. Čia viskas atvirkščiai, žmonės – labai draugiški. Pavyzdžiui, mieste važiuojant troleibusu ar autobusu yra normalu įlipus pasisveikinti, o išlipant – padėkoti
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų