Kažkur netoli Maskvos gyvena žmogus, kuris šį sekmadienį švęnčia savo 90 metų jubiliejų. Šis vyras, kurį vadina Georgijumi Ivanovičiumi, beveik aklas ir vaikšto su lazda, bet ir toliau rengiasi labai skoningai, o jo protas išlieka nepaprastai šviesus, rašo „The Independent“.
Jį būtų galima palaikyti eiliniu mažos Pamaskvio gyvenvietės senuku, bet iš tikrųjų tai yra Džordžas Bleikas (George Blake) – viena iš pačių mįslingiausių figūrų špionažo istorijoje ir vienas žinomiausių britų išdavikų.
D. Bleikas, dirbęs Didžiosios Britanijos Slaptojoje žvalgybos tarnyboje (Secret Intelligence Service – SIS), daugiau kaip 10 metų buvo dvigubas agentas. Jis perduodavo Savietų Sąjungai slaptas žinias ir dėl to buvo demaskuotas būrys britų agentų ir sužlugdyta nemažai Britanijos planų. 1961 metais už špionažą jis buvo nuteistas kalėti 42 metus, bet po penkerių metų pabėgo iš „Wormwood Scrubs“ kalėjimo. D. Bleikas paspruko į Rytų Vokietiją, o iš ten – šį Rusiją.
Viename iš savo retų interviu, kurį D. Bleikas davė Rusijos laikraščiui „Rossijskaja Gazieta“ prieš savo 90 -ąjį gimtadienį, jis pareiškė, kad dėl nieko nesigaili. „Taip, aš – labai laimingas žmogus, išskirtinai laimingas – very lucky man, exceptionally lucky“ (laikraštyje atspausdintame interviu šie žodžiai pateikti angliškai). Jis ir toliau gyvena kartu su Ida, su kuria jiedu susituokė po dvejų metų, kai jis atvyko į Rusiją. Jų sūnui jau 40 metų.
George'as Blake'as su žmona Ida (nuotr. asm. archyvo)
D. Bleikas – paskutinysis gyvas britų žvalgų, tapusių išdavikais dėl ideologinių motyvų, grupės atstovas. Bet skirtingai nei Kimas Filbis (Kim Philby) ir kiti „Kembridžo penketuko“ nariai, D. Bleikas, anot jo paties, niekada nesijautė britų privilegijuotos visuomenės grupės, taip vadinamo isteblišmento, nariu. Jis ir toliau nelaiko savęs išdaviku, tvirtindamas, kad išduoti galima tik savo tėvynę.
D. Bleikas gimė 1922 metais Roterdame. Jo motina buvo olandė, o tėvas – Turkijos žydas. Antrojo pasaulinio karo metu jis dalyvavo Nyderlandų pasipriešinimo judėjime, o vėliau atsidūrė D. Britanijoje ir įstojo į slaptosios tarnybos gretas.
Jo pasaulėžiūra radikaliai pasikeitė po to, kai jis ilgam pakliuvo į nelaisvę Korėjos karo metu. Būdamas nelaisvėje D. Bleikas skaitydavo marksistinę literatūrą ir daug kalbėdavosi su jį sučiupusiais šiaurės korėjiečiais. „Aš aiškiai pajutau, kad esu neteisingoje pusėje ir su tuo kažką reikia daryti“, – prisiminė jis viename iš interviu. Kada jį 1955 metais pasiuntė į Berlyną perverbuoti sovietų agentų, jis jau dirbo Sovietų Sąjungai.
Manoma, kad jis išdavė Sovietų Sąjungai daugiau kaip 400 D. Britanijos žvalgų. Tai labai pakenkė MI6 tinklo Rytų Europoje darbui, keli žmonės dėl to buvo nuteisti mirties bausmėmis. Jis taip pat dalyvavo perspėjant Maskvą apie D. Britanijos ir JAV planus statyti tunelį į Rytų Berlyną.
„Informacijos, kuri buvo gaunama iš Bleiko, svarbą sunku apsakyti, – pareiškė Rusijos Federacijos užsienio žvalgybos tarnybos oficialus atstovas Sergejus Ivanovas. – Bleiko dėka Sovietų Sąjunga išvengė gana rimtos karinės ir politinės žalos, kurią jai galėjo padaryti JAV ir Didžioji Britanija“.
Tais pačiais metais prezidentas Vladimiras Putinas, kuris pats buvo KGB agentas ir dirbo Rytų Vokietijoje, apdovanojo D. Bleiką per iškilmingą ceremoniją Kremliuje Draugystės ordinu – aukštu Rusijos apdovanojimu.
Pernai Rusijos Pirmasis kanalas, kurį kontroliuoja valstybė, parodė dviejų serijų meninį dokumentinį filmą apie tai, kaip D. Bleikas šnipinėjo Sovietų Sąjungai ir pabėgo iš „Wormwood Scrubs“ kalėjimo. D. Bleikas dalyvavo filmo kūrime ir teigiamai įvertino gautą rezultatą.
Pabėgęs iš kalėjimo (pabėgti jam padėjo kameros draugas airis, su kuriuo jie buvo spėję susidraugauti), D. Bleikas per keletą mėnesių nusigavo iki Rusijos. Atvykus į Rusiją, jam nemokamai buvo suteiktas butas Maskvos centre ir vasarnamis užmiestyje. Jam taip pat paskirta pensija. Nors anksčiau D. Bleikas didžiąją laiko dalį praleisdavo savo bute Maskvoje, dabar jis, jeigu tikėsime vakar išspausdintu straipsniu, retai lankosi sostinės centre, laiką leisdamas užmiesčio vasarnamyje.
Interviu, duotame beveik prieš dešimtmetį, jis pažymėjo, jog neskaito britų spaudos. Jis paaiškino, kad interneto neturi, o prenumeruoti popierinius leidinius jis negali sau leisti. Be to, pridūrė, kad su malonumu klauso „BBC World Service“ radijo. Dabar jo regėjimas visai nusilpo, ir jis nebegali skaityti, o iš namų išeina tik žmonos lydimas.
Anot D. Bleiko, labiausiai jis gailisi to, kaip jis pasielgė su pirmąja žmona, kuri nežinojo, kad jis buvo dvigubas agentas. Ji su juo išsiskyrė, kai D. Bleikas sėdėjo kalėjime. Jis turi tris sūnus iš pirmosios santuokos, apie kuriuos anksčiau buvo linkęs nekalbėti. Tačiau dabar D. Bleikas pranešė, kad visi jie dalyvaus šį savaitgalį švenčiant jo 90 metų jubiliejų.
Kaip teigia D. Bleikas, vienas iš jų – netoli Londono esančios cerkvės šventikas, antras – buvęs kariškis, dabar dirba gaisrininku, o trečias – japonų kalbos ir kultūrosžinovas. Michailas, D. Bleiko sūnus iš antrosios santuokos – finansų specialistas.
Jo nepalaužiamas tikėjimas komunizmu patyrė išmėginimų, kada jis perbėgo į Rusiją. Jis prisimena, kaip „pamažu ėmė suprasti“, kad jo marksistiniai idealai Sovietų Sąjungoje praktiškai nerealizuojami. Kruopščiai atrinktos Rusijos valstybinės žiniasklaidos priemonės, ėmusios interviu iš D. Bleiko, neklausė jo, ką jis mano apie dabartinę Rusijos valdžią. Beje, iki pastarojo laiko jis dalyvavo rengiant kadrus užsienio žvalgybos tarnybai.
Net praleidęs Rusijoje beveik pusę amžiaus, D. Bleikas rusiškai tebekalba su stipriu akcentu. Tačiau apskritai jis kur kas geriau nei dauguma kitų britų šnipų, leidusių senatvę Maskvoje, prisitaikė prie naujo gyvenimo – gal, visų pirma, dėl to, kad niekuomet nelaikė savęs britu.
„Kartą, susitikęs su tarnybos draugais Jaseneve (užsienio žvalgybos tarnybos būstinėje), aš pasakiau: „Jūs matote prieš save užsienietišką automobilį, kuris labai gerai prisitaikė prie Rusijos kelių“. Humoras buvo deramai įvertintas“.