Šis laiškas, kuris pateikiamas apačioje yra rašytas kurdės Shirin Alam Hooli, kuri laukia mirties bausmės viename iš Irano kalėjimų. Mirties bausmė moteriai skirta dėl tariamos jos narystės kurdų opozicinėje grupuotė „Pejak“. Laiškas buvo paskelbtas tinklaraštyje, kurį sukūrė moters rėmėjai:
Civiliai drabužiais apsirengę agentai mane suėmė 2008 metų pavasarį ir nedelsiant nugabeno į revoliucinės gvardijos būstinę. Aš nedelsiant buvau sumušta. Mane ten pralaikė 25 dienas, iš kurių 22 dienas aš buvau paskelbusi bado streiką bei kenčiau įvairiausius psichologinius ir fizinius kankinimus.
Mano tardytojai buvo vyrai. Aš buvau pririšta prie lovos prieš pat juos. Jie visą mano kūną nusėjo smūgiais ir spyriais... Jei negalėdavau atsakyti jų klausimų, būdavau mušama, kol prarasdavau sąmonę. Jie mane palikdavo vieną per maldų laiką (tą laiką jie vadino „apmąstymų metu“). Tačiau, kai jie grįždavo, kartodavosi sena istorija – spyriai ir smūgiai kumščiai, sąmonės praradimas ir šaltas vanduo po to...
Kai jie suprato, kad aš rimtai rengiu bado streiką, jie bandė palaužti mano valią pravesdami maitinimo vamzdelį pro mano nosį tiesiai į skrandį. Aš išsitraukdavau tuos vamzdelius, o tai sukeldavo kraujavimą ir didelę kančią.
Vieną dieną per tardymą man įspyrė į pilvą. Kitą kartą vienas iš mano tardytojų (vienintelis, kurį mačiau, nes per tardymus mano akys buvo užrišamos) pradėjo klausinėti neesminių klausimų. Kai jis negavo reikiamų atsakymų, sudavė man ir, išsitraukęs revolverį, pridėjo man prie galvos.
„Atsakyk man į klausimą! Žinau, kad esi „Pejak“ teroristinė grupės narė. Žiūrėk, mergaite. Ar tu kalbėsi, ar ne, skirtumo nebus. Mes laimingi vien turėdami „Pejak“ narį sulaikytą“ - teigė tardytojas.
Retkarčiais apžiūrėti mano žaizdų ateidavo gydytojas. Per vieną tokį vizitą aš dėl sumušimų buvau pusiau sąmoninga. Gydytojas liepė mane perkelti į ligoninę.
„Kodėl ją reikia gydyti ligoninėje? Ar ji negali būti gydoma čia?“ - paklausė tardytojas.
„Aš nesakau, kad ji turi būti perkelta dėl gydymo. Aš ten padarysiu kai ką, kas privers šią merginą šnekėti“ - pareiškė gydytojas.
Kitą dieną aš surištomis rankomis ir užrištomis akimis buvau nugabenta į ligoninę. Gydytojas man suleido injekciją, dėl kurios praradau savikontrolę. Į kiekvieną klausimą atsakiau taip, kaip jie norėjo. Viskas buvo filmuojama. Kai atgavau sąmonę, paklausiau, kur aš buvau, ir tik tada supratau, kad aš buvau ant tos pačios ligoninės lovos. Vėliau aš buvau grąžinta į savo kamerą.
Vieną naktį aš ištisai girdėjau dejones ir verksmus, kurie mane trikdė. Vėliau aš sužinojau, kad šie garsai buvo įrašyti ir leidžiami norint mane kankinti. Jie taip pat mane kankindavo nuolatos ištisas valandas lašindami ant kaktos šaltus vandens lašus.
Vieną dieną aš vėl užrištomis akimis buvau apklausinėjama ir tardytojas į mano ranką užgesino cigaretę. Kitą kartą jis taip stipriai atsistojo man ant pėdų, kad mano pirštai net pajuodavo ir nukrito nagai. Per apklausą aš turėjau visą dieną stovėti, kai tuo tarpu jie sprendė kryžiažodžius.
Trumpai tariant, jie man darė, ką tik panorėję.
Po mano grįžimo iš ligoninės jie nusprendė mane perkelti į Evino kalėjimo 209 sektorių. Tačiau 209 sektorius atsisakė mane priimti dėl patirtų traumų. Aš visą dieną turėjau laukti prie 209 sektoriaus įėjimo, kol galiausiai buvau nuvesdinta į izoliatorių.
Daugiau nebegalėjau atskirti dienos ir nakties. Neprisimenu, kiek laiko praleidau izoliatoriuje. Aš ten buvau, kol mano žaizdos kiek apgijo, o tuomet buvau perkelta į 209 sektorių, kur vėl prasidėjo naujas tardymų maratonas.
Tardytojai ten turėjo savo metodus, kurios vadino „geru policininku ir blogu policininku“. Pirmasis tardytojas su manimi kalbėdavo grubiai, kankindavo mane ir duodavo suprasti, kad teisė jam nėra svarbi ir su manimi jis galįs daryti bet ką. Tuomet ateidavo gerasis tardytojas, kuris paprašydavo pirmojo manęs pasigailėti. Jis pasiūlydavo man cigaretę ir pakartodavo kai kuriuos klausimus. Taip šis ciklas ir tęsdavosi.
