„Mano vardas Ilona, gyvenu su vyru indu daugiau nei trys metai.
Mūsų pažinties istorija prasidėjo Anglijoje. Planavau čia pabūti tik savaitę laiko, tačiau planai pasikeitė. Susipažinusi su Sahili susižavėjau jo išvaizda, draugiškumu, geraširdiškumu, tačiau realiai įvertinau mūsų galimybes: aš nekalbėjau angliškai, o jis – kitatautis. Tačiau pradėjus bendrauti įveikėme visus sunkumus. Sahilio buvau be galo lepinama, apipilta įvairiomis dovanomis.
Po pusės metų gyvenimo kartu pastojau. Tai sužinojęs mano vyras buvo be galo laimingas ir dėkingas. Man besilaukiant buvo labai rūpestingas. Kartą man užsinorėjus agurko, tuoj pat išbėgo į parduotuvę ir parnešė… patisoną. Gerokai pralinksmino.
Ilona ir Sahili
Besilaukiant nutarėme Anglijoje ir susituokti. Mano vyras krikščionis, todėl nebuvo būtina rinktis indiško stiliaus vestuvių, tačiau aš būtent to ir norėjau. Išsirinkau raudoną suknelę su daugybe karoliukų, kuri svėrė apie 2,5 kilogramo. Pasipuošiau ir indiškais papuošalais. Vestuvių dieną labai jaudinausi, tačiau viskas buvo nuostabu: keletas indiškų papročių, daugybė svečių, gyva muzika ir gera nuotaika.
Iš vyro šeimos visada galime sulaukti pagalbos: gimus pirmam mūsų vaikui sūnui Romeo, į pagalbą atskubėjo Sahili mama. Jai būnant su vaiku mus išleido trumpų atostogų į Indiją. Kelionė buvo ilga ir nelengva, tačiau pasiekus Sahili namus, buvau labai šiltai, nuoširdžiai priimta. Ką jau kalbėti apie nepaprasto grožio Indijos vietoves.
Būnant Indijoje vieną dieną prie mūsų priėjo du paaugliai berniukai. Paklausus vyro, kodėl jie stovi ir nesitraukia, atsakymas nustebino: jie paprasčiausiai dar nebuvo matę balto ir gražaus žmogaus. Jų džiaugsmui nebuvo galo, kai kartu su jais nusifotografavau.
Maistas Indijoje pigus – už £4 svarus kavinėse gali prisivalgyti iki soties. Kadangi mano vyro tėvai pasiturintys, atostogaujant namų tvarkymu rūpinosi tarnaitė. Dėl mus skiriančios turtinės nelygybės buvo kilę problemų: vyro tėvus ištiko lengvas šokas sužinojus, kad esu iš vaikų namų, tačiau susipažinus, pabendravus visi nesklandumai baigėsi.
Su vyru vasarą esame lankęsi ir Lietuvoje. Pamatęs Kaune esantį meilės tiltą vyras panoro užkabinti ir mūsų meilę simbolizuojančią spyną. Sėdęs į taksi nuvažiavo jos nupirkti, o mesdamas raktą į vandenį ištarė žodžius: ,,kad mūsų meilė niekada neatsirakintų ir visada būtume kartu,,.
Po beveik dviejų metų susilaukėme dukrelės Olidijos. Buvome sutarę, kad jei gims mergaitė – vardą rinksiu aš, jei berniukas – vyras. Tad abu likome patenkinti – sūnaus vardą Romeo išrinko vyras, dukrelės Olidija – aš.
Paklausus savo vyro, už ką jis mane myli, atsakymą gaunu paprastą: esu paprasčiausiai graži jam, gera, gerbiu jo šeimą. Na, o aš jaučiuosi panašiai – myliu jį, nes visada galiu sulaukti pagalbos iš jo, nuolat sulaukiu staigmenų, jis niekada neleidžia man liūdėti.,,
