„Aš laimingas, kad grįžau, tačiau mes daug ko netekome...“, – pasakoja A. Berceaux. Jis nuo gyvenamąsias patalpas užpuolusių islamistų slėpėsi po lova. „Mes išgirdome pavojaus signalą, tačiau niekas nežinojo, kas vyksta“, – prisimena daugiau nei metus In Amenase dirbęs prancūzas. Pasak jo, jis paslėpė pasą ir dokumentus, kad nuslėptų, kas jis yra, po to, kai išgirdo keletą šūvių: „Jie buvo arti, vos keli metrai nuo manęs.“
„Pavojuje buvo visi, ne tik žmonės iš Vakarų. Šaudė iš visų pusių“, – pažymi Alexandre. Pasak jo, jo kolegos iš Alžyro, kuriems buvo leista vaikščioti po stovyklą, labai rizikavo, kai atnešdavo jam valgyti ir atsigerti, nes islamistai ieškojo užsieniečių. „Man atnešdavo maisto, bet aš negalėjau valgyti, aš nežinojau, kiek laiko man dar teks ten išsėdėti“, – pasakoja prancūzas.
Bauginantys pasakojimai
Visi likę gyvi po In Amenaso komplekso puolimo pasakoja panašias bauginančias istorijas apie kelių dienų košmarą, kuris baigėsi kraujo praliejimu. Žmonės kasė duobes ir sėdėjo jose valandų valandas, kad pasislėptų nuo kovotojų, kurie iš įkaitų darė gyvas bombas arba tiesiog juos nužudydavo.
„Jie pradėjo šaudyti į apsaugą, o vėliau pateko į vidų ir pradėjo žmones imti įkaitais. Mes su kolega užsibarikadavome biure, duris užtvėrėme baldais“, – pasakoja buvęs įkaitas. Kai kurie slėpėsi po pakabinomomis lubomis, kiti – po lovomis, kaip A. Berceaux. Ir vis dėlto užpuolikai buvo pasiruošę viskam, kad tik rastų pasislėpusius užsieniečius. Apie tai papasakojo alžyrietis darbuotojas, kuriam pavyko pasislėpti.
Alžyriečiai atskirai
Pavyzdžiui, kovotojai rado vieną britą, pagrasino jam ginklu ir spaudė, kol jie nesikreipė į savo draugus angliškai ir pasakė: „Išeikite, jie jūsų nežudys, jie ieško amerikiečių. Po kelių minučių visus juos nužudė.“ Teroristų taikiniais tapo visi darbuotojai iš užsienio.
„Teroristai mums pasakė: jūs niekaip nesusiję su šia istorija, jūs – alžyriečiai ir musulmonai. Mes jus paleisime“, – pareiškė alžyrietis vairuotojas Iba el-Chaza. Jo žodžius patvirtino kitas alžyrietis (nepanoręs pasakyti savo vardo): „Jis įėjo į vieną iš pastatų, surinko visus užsieniečius, sustatė ratu ir visiems ant kaklų uždėjo sprogmenis.“
„Mus, alžyriečius, surinko atskirai ir elgėsi su mumis draugiškai. Jie pasakė mums, kad nežudys mūsų, nes mes musulmonai, ir nes jie ieško tik krikščionių“, – pasakoja jis. Pasak jo, alžyriečiai galėjo siųsti SMS žinutes ir netgi skambinti, tačiau vėliau islamistai užblokavo mobilųjį ryšį, kad juo negalėtų naudotis užsieniečiai.
Kai kuriems pavyko pabėgti
Vis dėlto kai kuriems įkaitams nusišypsojo sėkmė. Pavyzdžiui, 57 norvegui, kuris kartu su dar septyniais žmonėmis praleido 15 valandų dykumoje ir jau visiškai išsekęs sugebėjo nusigauti iki už 50 kilometrų nuo In Amenaso esančio miesto.
37 metų škotas Alanas Wrightas dėkojo kolegoms iš Alžyro, kurie padėjo pabėgti kitiems užsieniečiams, ir tvirtino, kad jiems yra be galo skolingas. Šis „BP“ darbuotojas beveik 30 valandų slėpėsi biure su alžyriečiais ir dar keturiais užsieniečiais. Už durų vyko susišaudymas, tačiau alžyriečiai užsieniečių kovotojams neišdavė.
Vis dėlto alžyriečiai padėjo daugybei žmonių pabėgti ir netgi davė jiems savo rūbų, kad būtų kuo mažiau panašūs į užsieniečius. „Aš neturiu žodžių, kaip noriu padėkoti tiems vaikinams. Jie sėdėjo su mumis biure, nors galėjo laisvai pasiduoti, tokiu būdu užtikrinant savo saugumą, bet jie nusprendė likti su mumis ir padėti mums pabėgti“, – pasakoja dar vienas įkaitas.
Įkaitų egzekucijos
Kaip ten bebūtų, ne visiems taip pasisekė. Du alžyriečiai pasakoja, kad jiems stebint, buvo įvykdyta devynių japonų egzekucija. Iš pradžių islamistai nužudė tris japonus, pabėgusius iš autobuso, kuriuo užsieniečiai turėjo būti išvežti. Dar šeši japonai buvo nužudyti gyvenamosiose patalpose.
