Visas būrys karo nusikaltėlių, pasprukusių iš Lietuvos, saugų prieglobstį tikėjosi rasti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jeigu ne Elio Rosenbaumo vadovaujamas Specialiųjų tyrimų biuras prie JAV Teisingumo departamento, atsakingas už nacių talkininkų išaiškinimą ir deportavimą, daugeliui tai būtų pavykę.
Sovietams 1944 metais vėl užėmus Lietuvą, Juozas Kisielaitis, buvęs liūdnai pagarsėjusio 12-ojo policijos bataliono narys, spruko į Vokietiją. Iš ten jis 1948 metais nuvyko į Kanadą, o 1953-iaisiais gavo šios šalies pilietybę. Vis dėlto ten neužsibuvo – 1963 metais atsikraustė į JAV, Masačusetso valstiją, ir įsidarbino paltų siuvykloje Vorčesteryje.
„Štai ką atsimenu apie Džo. Kai jis atsikraustė į mūsų gatvę, man buvo maždaug 5 metai. Jis įsikūrė „Donos namuose“. Dona buvo mano bendraamžė, o kai ji išsikraustė, visi vaikai labai sunerimo. Ir ne dėl to, kad jos ilgėtųsi (...) – tiesiog todėl, kad jos namas vienintelis visoje kaimynystėje turėjo baseiną. Tikėjomės, jog naujakuriai bus jauna šeima su vaikais, ir, kad įsitrauktų į mūsų bendruomenę, pakvies visus maudytis – taip visada darydavo Dona. Bet vietoj to susipažinome su Džo – pagyvenusiu vyru, kuris kalbėjo su stipriu akcentu. Jis nesirūpino baseinu ir šis netrukus buvo pilnas lapų bei negyvų vabzdžių“, – viename tinklalapyje savo prisiminimais apie karo nusikaltimais įtariamą J. Kisielaitį 2010 metais pasidalijo amerikietė Kristi Hodžen.
Įtartinas siuvėjas
„Taip pat prisimenu, kad aplink Džo sklandė tam tikras įtarimų debesis, – rašo K. Hodžen. – Žmonės juo domėjosi, kaip dažnai susidomima tyliais keistuoliais. Bandyta atspėti jo tautybę (daugelis įtarė, kad jis vokietis) ir kiek laiko jis gyvena Amerikoje. Kažkas išsiaiškino, kad jis jau ne pirmus metus dirba siuvėju, bet tuo daugelis abejojo, mat ilgai gyvenant ir dirbant Amerikoje nebūtų išlikęs toks stiprus akcentas. Viena moteris, kuri pažinojo nekilnojamojo turto agentą, sužinojo, jog už namą mūsų gatvėje Džo sumokėjo grynaisiais. Tada prasidėjo svarstymai, kaip tai turėjo atrodyti – ar jis atsinešė pilną lagaminą pinigų? Kažkuris iš kaimynų nutarė, jog Džo greičiausiai atsiskaitė čekiu“.
„Ilgainiui Džo tapo mums nepastebimas – kaip ir daugelis šios šalies pagyvenusių žmonių. Jis tiesiog buvo tylusis kaimynas, ir tiek. Bėgo metai, o aš su Džo buvau kalbėjusi vos kartą – Kūčių vakarą, kai mama mane su seserimi buvo pasiuntusi kaimynams išdalyti sausainius. Aš negalėjau atsiminti jo pavardės, tik žinojau, jog ji prasideda raide „K“, o po jos – kažkokia neištariama makalynė, tad mama pasiūlė jį vadinti tiesiog „ponu K“, – prisimena K. Hodžen. – Ir nors apie Džo atsiminiau nedaug, į atmintį buvo įsirėžusi jo išvaizda – kampuotas veidas, baltų banguotų plaukų kupeta ir kvadratiniai akiniai. Savo sudėjimu labiau priminė boksininką, o ne siuvėją, tad man visada buvo sunku įsivaizduoti jį palinkusį prie siuvimo mašinos, pilna burna smeigtukų“.
Kai į viešumą iškilo skandalas dėl jo praeities, pasak K. Hodžen, tas Džo greitai išnyko iš jų kaimynystės, bet prieš tai kartą net neklaustas pasakė kaimynams: „Aš buvau tik siuvėjas, siuvau drabužius“. „Daugelis kaimynų buvo pasirengę tuo patikėti ir manė, jog visas tas skandalas, kad Džo esąs buvęs nacis, tėra nesusipratimas. Taip kaimynai pasakojo ir vieną dieną mūsų gatvę užplūdusiems reporteriams. Ir net kai netrukus Džo iš kaimynystės dingo, niekas nesvarstė galimybės, jog jis kaltas. Niekas nekėlė akivaizdaus klausimo – kodėl nekaltas žmogus, palikęs savo namus, spruko į Kanadą? Iš tiesų apie Džo niekas stengėsi nekalbėti. Jis labai greitai buvo pamirštas“, – pasakojo K. Hodžen.
Įrodymai – internete
„Nežinau, kas vertė mane ieškoti faktų, kurie išsklaidytų ar patvirtintų abejones, kylančias iš prisiminimų apie Džo. Vieną naktį, negalėdama užmigti, visiškai spontaniškai į internetinės paieškos svetainę „Google“ įvedžiau: „Džo. Vorčesteris. Nacis“. Ir to užteko, kad prieš mano akis atsirastų visi įrodymai, kurių galėjau norėti, ir dar daugiau. Kitas dvi valandas praleidau skaitydama apie savo kaimyną Džo, kuris iš tikro, kaip sužinojau, buvo Juozas Kisielaitis ir kurio istorija buvo viena labiausiai gąsdinančių, kurias man teko girdėti“, – rašė K. Hodžen.
Iš tiesų, informacijos apie 1920 metų lapkričio 23 dieną gimusį J. Kisielaitį internete apstu. Jo karo metų biografijai nušviesti netgi sukurtas specialus tinklalapis – „Kisielaitis.tripod.com“. Čia paskelbti ne tik svarbūs dokumentai, pakankamai svariai įrodantys įtariamo karo nusikaltėlio kaltę, bet ir paties J. Kisielaičio liudijimas. Be to, pateikiama didžiausios JAV privačių detektyvų agentūros įkūrėjo Stiveno Rambamo 132 lapų tyrimų ataskaita – tokia tiksli ir detali, kad palieka labai nedaug vietos abejonėms dėl J. Kisielaičio praeities.
Ataskaitoje pateikiama ištrauka iš nacių valdžios dokumento, pavadinimu „Įsakymas nr. 1“. Jame užfiksuota, jog J. Kisielaitis į 12-ąjį policijos batalioną įstojo 1941 metų rugpjūčio 27 dieną. Jam skirta pozicija – šaulys. Na o „Įsakyme nr. 42“ užfiksuota, jog J. Kisielaitis buvo vienas iš 12-ojo bataliono vyrų, išsiųstų į Baltarusiją, kur, kaip jau žinome, buvo vykdomos žiaurios žydų naikinimo akcijos. Tame pačiame dokumente nurodomos ir bataliono narių, likusių Kaune, pavardės, bet J. Kisielaičio tarp jų nėra. Abiejuose dokumentuose bataliono nariai, kurie nedalyvavo karinėse akcijose, įvardyti kaip pagalbiniai darbuotojai, na o prie J. Kisielaičio užrašyta ne „siuvėjas“, bet „šaulys“.
Ką prisimena, ko – ne
S. Rambamo ataskaitoje pateiktas ir paties J. Kisielaičio pasiaiškinimas, netaisyklinga anglų kalba surašytas 1981 metų gruodžio 17-ąją, apklausiant E. Rosenbaumui. „Vokiečių okupacijos metais aš tarnavau lietuvių pagalbiniame policijos batalione, kuriam vadovavo Antanas Impulevičius. Kas jam atsitiko po karo, aš nežinau. Batalione tarnavau kaip siuvėjas. Priklausiau 12-ojo policijos bataliono trečiajai ar ketvirtajai kuopai. 1941 ar 1942 metais visam batalionui buvo nurodyta vykti į Lenkiją ir Baltarusiją. Žinau, kad jie išvyko į Minską. Jie vyko ten kovoti su partizanais – tai aš žinau tik todėl, kad vienas kartu vykęs vyras, vardu Stasys (jo pavardės neatsimenu), man tai papasakojo. Iš bataliono vyko visi, išskyrus mano kuopą. Mano kuopa nevažiavo, nes joje buvo tik siuvėjai, batsiuviai ir kiti „pagalbininkai“. Nė vienas iš mūsų neturėjo ginklų – nebent tada, kai saugodavome savo pastatus. Su kitomis bataliono kuopomis nevykome, nes neužteko sunkvežimių. Pamenu daug vardų iš „Įsakymo nr. 42“, bet nepamenu nė vienos pavardės žmonių, su kuriais tarnavau. Į batalioną įstojau, kai jį formavo Impulevičius, tačiau pareigūnu niekada nebuvau. Batalionui nuvykus į Baltarusiją, jam vadovavo vokiečiai, bet pavardžių aš neatsimenu“, – tokį pasiaiškinimą surašė J. Kisielaitis ir suraitė savo parašą.
Vis dėlto tai nieko neįtikino. Daugelis tų, kurie skaitė J. Kisielaičio pasiaiškinimą, buvo tikri, kad ne vieną savaitę kartu tarnavusių (tegu ir prieš keliasdešimt metų) žmonių pavardžių niekas nepamiršta. Ir tai ne vienintelis J. Kisielaičio melas – nors jis dievagojasi Baltarusijoje nebuvęs, dokumentai aiškiai liudija priešingai.
„J. Kisielaičio parodymai mane įtikina, kad jis yra kaltas. Jis pateikia gana nemažai konkrečios ir atrodo, patikimos, informacijos – savo viršininko vardą ir pavardę, faktą, kad į Baltarusiją nevyko dėl sunkvežimių trūkumo, jam informaciją apie tą išvyką suteikusio kareivio vardą. Tačiau dėl svarbiausių momentų J. Kisielaičio atmintis kažkodėl „užstringa“ – jis nebeatsimena nė vienos pavardės. Bet juk visi žinome, kad atmintis veikia ne taip – jei atsimeni nemažai smulkių detalių, tikrai nepamirši žmonių pavardžių. Mano senelė, kuri yra panašaus amžiaus kaip ir Džo, pasakoja istorijas apie savo vaikystę ir gali išvardyti beveik visas mergaičių, su kuriomis mokėsi pradinėje mokykloje, pavardes. Pasakymas „neatsimenu“ labai populiarus tarp nusikaltėlių...“ – teigia savo kaimyno Džo praeitį atidžiai patyrinėjusi K. Hodžens.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
E. Rosenbaumo pasakojimas apie „ypatingą Kisielaičio atvejį“. Lietuvis nebeįleidžiamas į JAV, bet Kanadoje niekam nekliūva.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
