Pirmoji yra ta, kad jų vardų įvardijimas ir daugybę sykių platinamos šių asmenų veidų nuotraukos – gyvų ar dar blogiau – mirusių, daro iš jų pasaulines žvaigždes tame spektaklyje, kuriuo visagalės vizualizacijos laikotarpiu tapo teroristinis karas, – reiškia vėl ir vėl tenkinti vieną iš jų puoselėjimų norų. Vargu ar „serijinis žudikas iš Nicos“ savo sunkvežimyje, pačioje matomiausioje vietoje, paliko asmens tapatybės kortelę?
Antroji priežastis: gilintis į šių zombių gyvenimų detales, narplioti po siūlelį tą apgailėtiną likimą, kuris bet kokiu atveju ves prie „nelaimingos“ vaikystės ir radikalizacijos, dažniausiai „netikėtos“, svarstyti apie taip vadinamo monstro mįslę, kuris tuo pat metu buvo „geras tėvas“, gana įprastas vyras, mielas kaimynas, kuris visada buvo pasirengęs padėti, – tai pats trumpiausias kelias į tai, kad jį subanalintume, o tai jau visiems žinoma kaip viena iš pačių baisiausių grėsmių. Kam, pavyzdžiui, reikia žinoti, kad žudikas iš Sent Etjeno diu Ruvrė buvo „puikaus charakterio“? Šioje begalinėje ir dažnai niekingoje siaubo kronikoje iš dalies slypi būdas sugriauti mūsų sąžinę ir remiantis „nusikaltimo veido“ akivaizdos pretekstu, paversti mus aklais siutinantiems ir įžeidžiantiems dalykams...
Ir trečioji priežastis: Šis aiškumo stokojantis banalumo ir heroiškumo mišinys, bandymas įteigti mums tuo pat metu, kad tie žmonės yra „įprasti“, ir tai, kad jie savo likimus susiejo su neužmirštama veikla, turės paskutinę – pačią blogiausią – pasekmę: įkvėpimo, siūlymo dvasiškai neatspariems ir silpniems asmenims sekti šiuo pavyzdžiu ir pereiti prie veiksmų.
Tas pats mechanizmas naudojamas nuo seno
Toks mechanizmas yra puikiai žinomas. Būtent apie tai kalbėjo Rene Girardas, kuomet – džihadistų visur siekiantis tinklas išplito daug vėliau – jis pažymėjo neišvengiamą mimezinį (tobulos imitacijos) smurto bendrai ir terorizmo atskirai charakterį.
Kaip tik su tuo kovo „Raudonųjų brigadų“ (70-ųjų ir 80-ųjų laikotarpiu veikusios italų ultrakairiųjų grupuotės) epochos metu kitas filosofas Marshallas McLuhanas: todėl jis ir siūlė nutylėti ginkluotų grupuočių veiksmus. Tos pačios nuomonės priėjo ir praėjusio šimtmečio pabaigoje su pirmąja teroro išpuolių banga susidūrusi Prancūzija.
Radikalaus islamizmo epochos metu terorizmas, akivaizdu, pasiekė kitus rafinuotumo ir siaubo lygius. Tačiau buvo išsaugotas šio mirtį nešančio užkrėtimo, šio, atrodytų, nesibaigiančio viruso, perduodamo iš kūno kūnui, šios vardų, įkvėpusio kitus ir įkvėpiamus jais, grandininės reakcijos principas.
Kas imsis būtinų veiksmų?
Niekas, aišku, neišstos su pareiškimu, kad užtenka neįvardinti tų vardų, kad sugriautume simpatijų ir sekėjų grandinę: visų pirma, taip vadinami socialiniai tinklai stipriai apribotų cenzūros galią, antra, džihadistai turi ir kitas šaknis, siekiančias istoriją.
Tačiau, ar nebūtų bent kiek geriau, jeigu Nuomonės inžinieriai, nustoję rašyti amžinai besitęsiančias istorijas apie niekšiškumą, pabandytų bent jau tai, kad sustabdytų vieną iš tos mašinos, kuri šiandien yra paleista pilnu pajėgumu, variklių?.
Kare, kaip kare. Būtų reikalingas neįsivaizduojamo masto žiniasklaidos sutarimas, numatantis nusikaltėlių minėjimą tik esant būtinybei. Reikia – priešpastatant scenai, kurioje mes mėgaujamės jų veikla – grąžinti džihadistus ten, kur jiems ir priklauso – į „nežinomų žmonių“ gyvenimo tamsą.