Rytų ir Vidurio Europoje “Nord Stream" dujotiekio projektas vadinamas antruoju Rusijos ir Vokietijos Molotovo-Ribentropo paktu. Tik ar viskas buvo padaryta, kad žydrasis auksas tekėtų ne jūros dugnu, o žeme?
Tranzito tarpininkų nebus
Lenkija, Baltijos šalys ir Ukraina bei Baltarusija - šias valstybes Vyborgą Rusijoje ir Lubminą prie Greifsvaldo Vokietijoje sujungsiantis dujotiekis “Nord Stream" aplenks. Iki šiol per šias valstybes “Gazprom" eksportavo žydrąjį kurą Europai, tačiau nutiesus “Nord Stream" tarpininkų neliks.
Dar 1997 m. pasigirdus kalboms apie planuojamą stambų Vakarų Europos dujininkų ir “Gazprom" sandorį, regione buvo sunerimta. Esą dujotiekio projektas politizuotas, mat leis rusams, nenutraukus dujų tiekimo Europai, užsukti kranelį kaimynams. Dabar žydrojo aukso tiekimo sustabdymas Baltarusijai ar Ukrainai automatiškai reiškia tiekimo trikdžius Vakarų Europai.
Tad nors tiesti dujų kelią jūra buvo kur kas brangiau nei sausuma, naujuoju 1200 km dujotiekiu, kainuosiančiu daugiau nei 7 mlrd. eurų, džiaugiasi ne tik Maskva, bet ir Vakarų Europa.
Vakarams dujotiekis - žūtbūt reikalingas
“Nord Stream" Baltijos šalyse ir Lenkijoje pramintas antruoju Molotovo-Ribentropo paktu. 1939 m. nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalijo įtakos sferomis Rytų ir Vidurio Europoje.
Bet buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrėderis (Gerhard Schroeder), konsorciumo “Nord Stream" akcininkų komiteto pirmininkas, lenkų diplomatų kalbas apie Vokietijos ir Rusijos paktą vadina “nesąmonėmis". Buvęs politikas pažymėjo, kad projektas “naudingas ir reikalingas Europai, o jo atsisakyti negalima".
Nors politikas sukėlė pasipiktinimą Vokietijoje, mat būdamas kancleriu palaimino projektą, o pralaimėjęs rinkimus iš tuomečio Rusijos prezidento Vladimiro Putino rankų gavo gerai mokamą darbą konsorciume, jo įpėdinės Angelos Merkel Vyriausybė dujotiekio statybų nestabdė. Berlyno neįtikino Baltijos šalių ir Lenkijos argumentai, esą Kremliui, nutiesus dujotiekį, atrišamos rankos šantažuoti kaimynus.
Vokiečiai turi savų argumentų. Nuo rusiško žydrojo kuro Vokietijos chemijos ir dujų pramonės įmonės darosi vis labiau priklausomos, o dujų tiekimo sutrikimai didžiausiai Europos ekonomikai kainuoja pernelyg brangiai. Niekam ne paslaptis, kad už “Nord Stream" konsorciumo stovi Vokietijos pramonininkai, verslininkai ir didžiausi šalies investiciniai bankai. Pastarieji finansuoja dujotiekio statybą.
Klausimų sukėlė ekologija
Iššūkį “Nord Stream" metė Skandinavijos šalys. Tačiau ne dėl politinių, o dėl ekologinių sumetimų. Mat tiesti dujotiekį Baltijos jūros, vienos labiausiai užterštų jūrų Europoje, dugnu skandinavams pasirodė pernelyg pavojinga. Danija, Švedija ir Suomija dvejojo, ar leisti “Nord Stream" projektui įgauti pagreitį. Tačiau “Nord Stream" konsorciumui pažadėjus net 100 mln. eurų aplinkos apsaugai skandinavai nusileido.
Tuo metu apie naująjį Šaltąjį karą kalbantis Rytų ir Vidurio Europos regionas liko nieko nepešęs. Konsorciumui, tiesiančiam dujų kelią Skandinavijos šalių, o ne Baltijos šalių ir Lenkijos teritoriniuose vandenyse, pastarųjų leidimo net ir nereikėjo. 2005 m. statybos buvo pradėtos.
Sustiprins Rusijos įtaką
Dabar, kai projektas įgavo pagreitį, Vokietijos “Enon Ruhrgas" ir “BASF/ Wintershall", taip pat Nyderlandų dujų kompanija “Nederlandse Gasunie" ir, be abejo, “Gazprom" tikisi, kad dujotiekis, kurio vienas vamzdis jau sujungė Rusiją su Vakarų Europa, atsipirks.
Kitų metų pradžioje “Nord Stream" konsorciumas ketina paleisti veikti pirmąją dujotiekio liniją. Tuo pat metu jau tiesiamas ir antrasis vamzdis. Juo kuras ims tekėti 2012 m. Planuojama, kad kiekvienu iš “Nord Stream" vamzdžių per metus bus tiekiama po 27,5 mlrd. kubinių metrų dujų - dešimtadalis Europai reikalingų dujų. Vis dėlto, pasak ekspertų, apie mažesnę dujų kainą kalbėti anksti, mat vamzdynas turi būti pelningas.
Tačiau, be pelno, svarbu tai, kad Vakarų Europai “Nord Stream" reiškia nepertraukiamą dujų tiekimą iš Sibiro. Rusijai išnyksta tranzito mokesčiai ir reali grėsmė, kad artimiausios kaimynės vėl nutars apriboti dujų tiekimą Europai ar vogti tranzitui skirtas dujas.
Faktai
“Nord Stream"
Ilgiausias pasaulyje dujotiekis po vandeniu. Projektas pradėtas įgyvendinti 2005 m. Jo kaina siekia apytiksliai 7,4 mlrd. eurų, nors galutinė suma bus aiški pasibaigus statyboms.
“Nord Stream" prasideda Portovajos įlankoje netoli Rusijos miesto Vyborgo ir baigiasi Baltijos jūros pakrantėje netoli Greifsvaldo miesto Vokietijoje.
Dujotiekis kerta Rusijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos ekonomines zonas Baltijos jūroje ir Danijos, Rusijos bei Vokietijos teritorinius vandenis.
Giliausia vieta, kur tiesiamas dujotiekis, - 210 metrų. Vamzdžiai pritaikyti atlaikyti 220-170 barų slėgį.
“Nord Stream" dujotiekiu bus tiekiama 10 proc. Europoje suvartojamų dujų. Žydrasis kuras per “Nord Stream" bus pumpuojamas iš Rusijos Jamalo pusiasalyje esančių dujų telkinių, taip pat iš Stokmano telkinio Barenco jūroje.
Povilas Gylys - ekonomistas, VU profesorius:
- “Nord Stream" - politizuotas projektas, kaip sakoma Lietuvoje?
- Politinis elementas šiame projekte, be abejo, yra. Reikia pripažinti sau patiems, kad mes kitados praleidome progą turėti Gintarinį dujotiekį, kuris turėjo eiti per Lietuvą. Bet tuo metu buvo pradėtas psichologinis karas su Rusija, o vokiečiai, matydami, kad konfliktas gali privesti prie kranų užsukinėjimo, nutarė pasirinkti kitą sprendimą. Tiesa, jis kelia daugiau ekologinių klausimų ir didina projekto sąnaudas.
- Taigi Vokietija nepasitiki rytinėmis kaimynėmis?
- Vokiečiams svarbiausia turėti patikimą tiekimą be jokių rizikų. Turiu omenyje - be politinių rizikų. Nors mes ir lenkai esame ES nariai, tuo metu buvome įsivėlę į aštrų Šaltąjį karą su Rusija. Taigi Vokietijos žingsnis buvo tikėtinas. Net jei tikimybė, kad kraneliai vokiečiams bus užsukti, siekia vos 10 proc., žiemą tai labai pavojinga.
Jei būtume patikimi, rusai ir vokiečiai būtų tiesę dujotiekį per Lietuvą.
- Ar Lenkijos ir Baltijos šalių nuogąstavimai dėl “Nord Stream" pagrįsti?
- Klausimas suponuoja atsakymą. Jei būtų buvęs Gintarinis dujotiekis, kranelį turėtų ir rusai, ir mes. Dabar kranelį turės tik Rusija.
- Kodėl Lietuva iki šiol jaučiasi energetiškai nesaugi?
- Nes energetiniu požiūri darome didžiules klaidas. Nepasinaudojome Lisabonos sutarties nepasirašymo galimybe bandydami pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą, o tai buvo svertas. Mes, kaip pionieriai, pirmieji pasirašėme sutartį ir raportavome Briuseliui.
Pažvelkime, airiai, lenkai, čekai bandė ką nors išsiderėti, o mes atsisakėme Gintarinio dujotiekio ir dabar bandome kažką kaltinti. Akivaizdu, kad pralošėme.
- Ar Lietuvai gali būti užsuktas kranelis?
- Lietuva turi Kaliningrado saugiklį. Be to, yra galimybė statyti suskystintųjų dujų terminalą Lietuvoje arba Latvijoje. Egzistuoja ir atšakos į Lietuvą iš “Nord Stream" idėja. Bet tai derybų objektas.
- Jei ne iš Rusijos, iš kur dar galime pirkti dujas?
- Iš Šiaurės jūros - vargu. Jei ten būtų pakankamai dujų, Vokietija netiestų “Nord Stream". Vakarai nekalbėtų ir apie “South Stream". Jei mąstome apie Turkmėniją ar Azerbaidžaną, tai iki Lietuvos tos dujos neateis. Be abejo, šios šalys - rimtos tiekėjos, tačiau kol dujos iš pietų ateitų iki mūsų, kad ir per planuojamą “Nabucco" dujotiekį, austrai, čekai, vokiečiai jas sunaudotų.
Parengė Valentinas BERŽIŪNAS
Europą suskaldęs “Nord Stream” vamzdis
Rytų ir Vidurio Europoje “Nord Stream” dujotiekio projektas vadinamas antruoju Rusijos ir Vokietijos Molotovo-Ribentropo paktu. Tik ar viskas buvo padaryta, kad žydrasis auksas tekėtų ne jūros dugnu, o žeme?
Tranzito tarpininkų nebus
Lenkija, Baltijos šalys ir Ukraina bei Baltarusija - šias valstybes Vyborgą Rusijoje ir Lubminą prie Greifsvaldo Vokietijoje sujungsiantis dujotiekis “Nord Stream” aplenks. Iki šiol per šias valstybes “Gazprom” eksportavo žydrąjį kurą Europai, tačiau nutiesus “Nord Stream” tarpininkų neliks.
Dar 1997 m. pasigirdus kalboms apie planuojamą stambų Vakarų Europos dujininkų ir “Gazprom” sandorį, regione buvo sunerimta. Esą dujotiekio projektas politizuotas, mat leis rusams, nenutraukus dujų tiekimo Europai, užsukti kranelį kaimynams. Dabar žydrojo aukso tiekimo sustabdymas Baltarusijai ar Ukrainai automatiškai reiškia tiekimo trikdžius Vakarų Europai.
Tad nors tiesti dujų kelią jūra buvo kur kas brangiau nei sausuma, naujuoju 1200 km dujotiekiu, kainuosiančiu daugiau nei 7 mlrd. eurų, džiaugiasi ne tik Maskva, bet ir Vakarų Europa.
Vakarams dujotiekis - žūtbūt reikalingas
“Nord Stream” Baltijos šalyse ir Lenkijoje pramintas antruoju Molotovo-Ribentropo paktu. 1939 m. nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalijo įtakos sferomis Rytų ir Vidurio Europoje.
Bet buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrėderis (Gerhard Schroeder), konsorciumo “Nord Stream” akcininkų komiteto pirmininkas, lenkų diplomatų kalbas apie Vokietijos ir Rusijos paktą vadina “nesąmonėmis”. Buvęs politikas pažymėjo, kad projektas “naudingas ir reikalingas Europai, o jo atsisakyti negalima”.
Nors politikas sukėlė pasipiktinimą Vokietijoje, mat būdamas kancleriu palaimino projektą, o pralaimėjęs rinkimus iš tuomečio Rusijos prezidento Vladimiro Putino rankų gavo gerai mokamą darbą konsorciume, jo įpėdinės Angelos Merkel Vyriausybė dujotiekio statybų nestabdė. Berlyno neįtikino Baltijos šalių ir Lenkijos argumentai, esą Kremliui, nutiesus dujotiekį, atrišamos rankos šantažuoti kaimynus.
Vokiečiai turi savų argumentų. Nuo rusiško žydrojo kuro Vokietijos chemijos ir dujų pramonės įmonės darosi vis labiau priklausomos, o dujų tiekimo sutrikimai didžiausiai Europos ekonomikai kainuoja pernelyg brangiai. Niekam ne paslaptis, kad už “Nord Stream” konsorciumo stovi Vokietijos pramonininkai, verslininkai ir didžiausi šalies investiciniai bankai. Pastarieji finansuoja dujotiekio statybą.
Klausimų sukėlė ekologija
Iššūkį “Nord Stream” metė Skandinavijos šalys. Tačiau ne dėl politinių, o dėl ekologinių sumetimų. Mat tiesti dujotiekį Baltijos jūros, vienos labiausiai užterštų jūrų Europoje, dugnu skandinavams pasirodė pernelyg pavojinga. Danija, Švedija ir Suomija dvejojo, ar leisti “Nord Stream” projektui įgauti pagreitį. Tačiau “Nord Stream” konsorciumui pažadėjus net 100 mln. eurų aplinkos apsaugai skandinavai nusileido.
Tuo metu apie naująjį Šaltąjį karą kalbantis Rytų ir Vidurio Europos regionas liko nieko nepešęs. Konsorciumui, tiesiančiam dujų kelią Skandinavijos šalių, o ne Baltijos šalių ir Lenkijos teritoriniuose vandenyse, pastarųjų leidimo net ir nereikėjo. 2005 m. statybos buvo pradėtos.
Sustiprins Rusijos įtaką
Dabar, kai projektas įgavo pagreitį, Vokietijos “Enon Ruhrgas” ir “BASF/ Wintershall”, taip pat Nyderlandų dujų kompanija “Nederlandse Gasunie” ir, be abejo, “Gazprom” tikisi, kad dujotiekis, kurio vienas vamzdis jau sujungė Rusiją su Vakarų Europa, atsipirks.
Kitų metų pradžioje “Nord Stream” konsorciumas ketina paleisti veikti pirmąją dujotiekio liniją. Tuo pat metu jau tiesiamas ir antrasis vamzdis. Juo kuras ims tekėti 2012 m. Planuojama, kad kiekvienu iš “Nord Stream” vamzdžių per metus bus tiekiama po 27,5 mlrd. kubinių metrų dujų - dešimtadalis Europai reikalingų dujų. Vis dėlto, pasak ekspertų, apie mažesnę dujų kainą kalbėti anksti, mat vamzdynas turi būti pelningas.
Tačiau, be pelno, svarbu tai, kad Vakarų Europai “Nord Stream” reiškia nepertraukiamą dujų tiekimą iš Sibiro. Rusijai išnyksta tranzito mokesčiai ir reali grėsmė, kad artimiausios kaimynės vėl nutars apriboti dujų tiekimą Europai ar vogti tranzitui skirtas dujas.
Faktai
“Nord Stream”
Ilgiausias pasaulyje dujotiekis po vandeniu. Projektas pradėtas įgyvendinti 2005 m. Jo kaina siekia apytiksliai 7,4 mlrd. eurų, nors galutinė suma bus aiški pasibaigus statyboms.
“Nord Stream” prasideda Portovajos įlankoje netoli Rusijos miesto Vyborgo ir baigiasi Baltijos jūros pakrantėje netoli Greifsvaldo miesto Vokietijoje.
Dujotiekis kerta Rusijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos ekonomines zonas Baltijos jūroje ir Danijos, Rusijos bei Vokietijos teritorinius vandenis.
Giliausia vieta, kur tiesiamas dujotiekis, - 210 metrų. Vamzdžiai pritaikyti atlaikyti 220-170 barų slėgį.
“Nord Stream” dujotiekiu bus tiekiama 10 proc. Europoje suvartojamų dujų. Žydrasis kuras per “Nord Stream” bus pumpuojamas iš Rusijos Jamalo pusiasalyje esančių dujų telkinių, taip pat iš Stokmano telkinio Barenco jūroje.
Povilas Gylys - ekonomistas, VU profesorius:
- “Nord Stream” - politizuotas projektas, kaip sakoma Lietuvoje?
- Politinis elementas šiame projekte, be abejo, yra. Reikia pripažinti sau patiems, kad mes kitados praleidome progą turėti Gintarinį dujotiekį, kuris turėjo eiti per Lietuvą. Bet tuo metu buvo pradėtas psichologinis karas su Rusija, o vokiečiai, matydami, kad konfliktas gali privesti prie kranų užsukinėjimo, nutarė pasirinkti kitą sprendimą. Tiesa, jis kelia daugiau ekologinių klausimų ir didina projekto sąnaudas.
- Taigi Vokietija nepasitiki rytinėmis kaimynėmis?
- Vokiečiams svarbiausia turėti patikimą tiekimą be jokių rizikų. Turiu omenyje - be politinių rizikų. Nors mes ir lenkai esame ES nariai, tuo metu buvome įsivėlę į aštrų Šaltąjį karą su Rusija. Taigi Vokietijos žingsnis buvo tikėtinas. Net jei tikimybė, kad kraneliai vokiečiams bus užsukti, siekia vos 10 proc., žiemą tai labai pavojinga.
Jei būtume patikimi, rusai ir vokiečiai būtų tiesę dujotiekį per Lietuvą.
- Ar Lenkijos ir Baltijos šalių nuogąstavimai dėl “Nord Stream” pagrįsti?
- Klausimas suponuoja atsakymą. Jei būtų buvęs Gintarinis dujotiekis, kranelį turėtų ir rusai, ir mes. Dabar kranelį turės tik Rusija.
- Kodėl Lietuva iki šiol jaučiasi energetiškai nesaugi?
- Nes energetiniu požiūri darome didžiules klaidas. Nepasinaudojome Lisabonos sutarties nepasirašymo galimybe bandydami pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą, o tai buvo svertas. Mes, kaip pionieriai, pirmieji pasirašėme sutartį ir raportavome Briuseliui.
Pažvelkime, airiai, lenkai, čekai bandė ką nors išsiderėti, o mes atsisakėme Gintarinio dujotiekio ir dabar bandome kažką kaltinti. Akivaizdu, kad pralošėme.
- Ar Lietuvai gali būti užsuktas kranelis?
- Lietuva turi Kaliningrado saugiklį. Be to, yra galimybė statyti suskystintųjų dujų terminalą Lietuvoje arba Latvijoje. Egzistuoja ir atšakos į Lietuvą iš “Nord Stream” idėja. Bet tai derybų objektas.
- Jei ne iš Rusijos, iš kur dar galime pirkti dujas?
- Iš Šiaurės jūros - vargu. Jei ten būtų pakankamai dujų, Vokietija netiestų “Nord Stream”. Vakarai nekalbėtų ir apie “South Stream”. Jei mąstome apie Turkmėniją ar Azerbaidžaną, tai iki Lietuvos tos dujos neateis. Be abejo, šios šalys - rimtos tiekėjos, tačiau kol dujos iš pietų ateitų iki mūsų, kad ir per planuojamą “Nabucco” dujotiekį, austrai, čekai, vokiečiai jas sunaudotų.
Parengė Valentinas BERŽIŪNAS
