Pabučiuoti ar išvengti? Neseniai sprendžiau tokią dilemą, kuomet susitikus draugą, jis pasilenkė tradiciškam prancūziškam pasisveikinimui, rašo politico.eu.
Praėjus metams su valdžios nurodytu griežtu socialiniu etiketu, staigus Covid-19 įtakotų apribojimų sušvelninimas nubloškė mus į nerimą keliantį netikrumo laiką. Dingus apsaugoms, išlikęs atsargumas prieštarauja norui parodyti draugiškumą ar bent jau mandagumą. Kaip mums žinoti, kas yra saugu? Koks meilumo gestas gali kitiems pasirodyti kaip bejausmis ar netgi pavojingas primetimas? Kada yra nemandagu neatsukti skruosto?
Praeitą savaitę meno galerijos priėmime bičiuliui pasiūliau susidaužti kumščiais. Į mano pasiūlymą jis atsakė ištiesdamas ranką. Nepaspausti ištiestos rankos būtų buvę nesmagu, gal netgi kažkokio silpnumo ženklas. Tačiau turiu prisipažinti, kad pasijutau nekaip. Dabar, kai jau esu pasiskiepijęs dvejomis vakcinos dozėmis, ar vis dar turėčiau vengti fizinio kontakto, ar tiesiog siekti rankų dezinfekcinės priemonės?
Tokius sprendimus apsunkina tai, kas nuo pat pandemijos pradžios kėlė neaiškumų: trūksta tikrumo dėl infekcijos keliamų pavojų ir apsauginių priemonių efektyvumo. Kol kas panašu, kad pandemija slopsta, tačiau gali būti, kad pamažu einame link rudenį galimai gręsiančios ketvirtosios bangos dėl neapdairaus elgesio: nuovargio dėl socialinės distancijos laikymosi, nesugebėjimo paskiepyti pakankamai žmonių besivystančiose šalyse ir aplinkinių priešinimosi vakcinacijai.
Galbūt, mes pradėjome per daug pasitikėti ar tiesiog paklusti sveikatos pareigūnų ir ministerijų vadovų nuosprendžiais. Tuomet suprantamas pasimetimo jausmas, kai dabar tokius sprendimus reikia priimti patiems. Ar tikrai saugu šią savaitę eiti gatve be apsauginės kaukės, kai vos prieš savaitę tai buvo laikoma rimtu nusižengimu, už kurį grėsė 135 eurų bauda? Ar pavojus tikrai išnyko, ar jis tyko visur, kur vyksta paprasti susibėgimai – naktiniuose klubuose ir baruose, ar susispietus prie televizijos ekranų viešose vietose žiūrint Euro 2020 futbolo rungtynes?
Restoranų taisyklės tiesiog glumina. Kodėl yra saugu prie staliuko sėdėti šešiese, bet ne aštuoniese? Kodėl reikia dėvėti apsauginę kaukę, kol jus palydi prie staliuko, tačiau ji nebūtina prasilenkiant su šalia vakarieniaujančiais svečiais terasoje?
Mano kirpėja – pavadinkime ją Magali – yra vidutinė prancūzų skiepų skeptikė. Ji dėvi kaukę kirpdama man plaukus, tačiau ji paatviravo su manimi, kad atsisakė skiepo galvodama, kad mes kol kas per mažai žinome apie galimus šalutinius skiepų poveikius.
Aš jos paklausiau, ar mūsų žinojimas apie Covid simptomus ir mirties riziką neatsveria bet kokios nežinomybės apie naujai sukurtų vakcinų galimas rizikas. Ji tik patraukė pečiais ir atsakė, kad yra tikra, jog virusu neužsikrės.
Jeigu pakankamai daug tokių žmonių kaip Magali ir toliau atsisakys skiepytis, mes visi tikrai liksime mažiau saugūs. Tačiau ši moteris savo nuomonės nepakeis. Ar jos elgesys turėtų paveikti manąjį? Galbūt taip, tačiau nepaveikia.
Kai kuriose šalyse pradėjo pamažu atsirasti tam tikros pavienės gairės praėjus metams, kupiniems blaškymosi tarp rekomendacijų, kaip elgtis šalia nuolatinių pranešimų apie užsikrėtimų skaičius. Pavyzdžiui, Belgijoje draugas prarado pasitikėjimą, kai susibūrimų skaičius lauke buvo apribotas iki 10 žmonių ir ko ne iš karto po to sumažintas iki 4.
Nieko nuostabaus, kad daugelis žmonių, ypatingai nepasiskiepiję jaunuoliai, prarado savisaugos jausmą ir elgiasi taip, lyg vėl būtų 2019-ieji. Jų dar palyginti neilgame gyvenime praėjo per daug laiko nuo tada, kai jie galėjo linksmintis, bučiuotis, šokti. Kas galėtų juos kaltinti?
Mano kartos žmonėms, skaičiuojantiems 60-uosius ar 70-uosius gyvenimo metus, didžiausias juntamas praradimas yra daugiausiai susijęs su kelionėmis. Staigus sustojimas mūsų auksiniuose metuose sustiprino poreikį įgyvendinti gyvenimo svajones. Daugumai tai reiškia ir galimybę nukeliauti į būtinas per gyvenimą aplankyti vietas.
Aišku, tai nėra taip pat sunku, kaip visą parą būti uždarytam mažame bute lyg prisukamam žaisliukui, bandant dirbti iš namų tarp siautėjančių vaikų ir augintinių. Tačiau Europos viduriniajai klasei judėjimas tarp šalių tapo fundamentalios laisvės išraiška – beveik taip pat įprasta kaip važiuoti metro ar maršrutiniu autobusu. Laisvės klajoti praradimas sukėlė nepasitenkinimą, kartais virstantį depresija.
Ir visgi aiškumo trūkumas išlieka. Kad ir kaip norėčiau vėl keliauti, nesiveržiu į oro uostą stovėti valandas eilėse, kurios tampa dar ilgesnės dėl su Covid susijusių reikalavimų keliautojams – neigiamų Covid testų, teisingai užpildytų su kelione susijusių dokumentų, kad būtų leista registruotis skrydžiui. Ir visa tai lydima gresiančio reikalavimo karantinuotis, grįžus po atostogų.
Užtenka pažiūrėti į santykius tarp mano gimtosios JK ir namais tapusios Prancūzijos. Jungtinė Karalystė, kuri yra turėjusi daugiausiai Covid infekcijų tam tikram skaičiui žmonių, lyginant su visomis kitomis Europos šalimis, su Prancūzija elgiasi taip, lyg ji būtų pavojinga maru užkrėsta zona. Prancūzai atsako tuo pačiu, nes JK sunkiai susitvarko su Delta atmaina, nepaisant masinės vakcinacijos.
Draugai, sulaukę abiejų vakcinos dozių, šį mėnesį turėję keliauti iš Prancūzijos į Londoną, turėjo sumokėti beveik 1500 eurų už kelionę bei už tris privalomų testų komplektus, o po to dar savaitę karantinuotis, atvykus į JK. Kelionė tampa bausme su apribojimu judėti, o ne malonumu.
Ar keliauti, ar likti namuose – šiomis dienomis nėra labai sudėtingas pasirinkimas. Tačiau išlieka klausimas − pasimėgauti esamomis galimybėmis ar susilaikyti?
