2010 m. savo išvykimą iš šalies deklaravo 83 577 Lietuvos Respublikos piliečių. Žinant, kad mūsų šalyje emigracijos problema iš tiesų aktuali, šie skaičiai iš tiesų šokiruoja. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad dalis deklaravusių savo išvykimą buvo išvykę daug ankščiau, tačiau tik 2010 metais pateikė migracijos departamentui savo duomenis.
Pagrindinė padidėjusio deklaravusiųjų savo išvykimą skaičiaus priežastis – emigrantų siekis įteisinti savo išvykimą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nustatytos prievolės nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Specialistai vienbalsiai tvirtina, kad tokia masinė emigracija iš Lietuvos turi tik neigiamą pusę.
Tačiau kaip patys emigrantai jaučiasi svetur? Kaip jie gyvena ir, ar pabėgę iš Tėvynės, tikrai gyvena geriau? Ir kokias perspektyvas Lietuvoje mato specialistai?
„Klasikiniai“ lietuviai–emigrantai
Londone gyvenantis Tomas naujienų portalui Balsas.lt papasakojo, kad „ klasikiniai“ lietuviai–juodadarbiai „ koncentruojasi“ tokiuose rytų Londono rajonuose, kaip Stradfordas, Leytonas ir Barkingas. O štai Becktone gyvenantys lietuviai jau spėjo praminti savo rajoną „ Becktoniškėmis“.
Pašnekovas prisipažino, kad joks studentas nedrįsta kelti čia kojos. Šiuose kvartaluose susitelkia taip vadinamoji „low level“ klasė, kurioje klesti nusikalstamumas. Tradiciškai, tai iš mažesnių Lietuvos miestelių atvykę žmonės, kurių pagrindinis tikslas – uždirbti kuo daugiau pinigų visai įmanomais būdais. Jie gyvena po 4 arba 5 žmones kambaryje, kainuojančiame 100–120 svarų per savaitę, valgo „ greitą“ ir pigų maistą, o laisvalaikiu „ tūno“ namie arba kepa šašlykus lauke. Pasak Tomo, tokios pramogos, kaip kinas ar vakarienė kavinėje, dažniausiai nėra įkandamos lietuviams.
„ Tikrieji“ emigrantai, gyvenantys Londone jau 6–10 metų, gyvena normalų šeimyninį gyvenimą ir nuomojasi „townhouse'ą“ už 1000–1300 svarų per mėnesį.
Lietuvis–emigrantas, dirbdamas paprasčiausius darbus, pavyzdžiui, statybose ar dalydamas skrajutes, gauna nuo 1000 svarų per mėnesį, o taupiai gyvenant jo išlaidos siekia apie 700 svarų, taip, kad dažniausiai pavyksta susitaupyti pinigų.
Norvegija – emigrantų rojus
Norvegijoje įsikūręs Simas papasakojo, kad šioje šalyje sudarytos visos sąlygos geram gyvenimui. Vaikinas, plušėdamas statybose, uždirba vidutiniškai apie 10 tūkst. litų per mėnesį. Už gyvenamąją vietą sumokėjęs apie 3 tūkst. litų, o maistui išleisdamas apie 2–3 tūkst. litų, jis laisvai į taupyklę „ įmeta“ apie 5 tūkst. litų per mėnesį. Simas prisipažino, kad mėgsta išlaidauti, o nuo nieko neveikimo ima „ važiuoti stogas“ , taip, kad vaikinas nueina ir į kiną, ir į boulingą, ir klube su draugais pasilinksmina.
Be to, Norvegijoje pagal įstatymus darbdavys yra įpareigotas aprūpinti darbuotoją būstu, o viename kambaryje negali gyventi daugiau nei vienas žmogus, tad Anglijoje išplitęs variantas „ keturiese viename kambarėlyje“ Norvegijoje neįmanomas.
Tačiau ne visada viskas taip gražu, kaip Simo pasakojime.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos narys Martinas Žaltauskas pateikė 2009 metų duomenis, pagal kuriuos apie 10% išvykusių į užsienį atsidūrė ant kraštutinio skurdo ribos, neturėdami nei darbo, nei pinigų, daugelis net neturėjo lėšų grįžti į Tėvynę.
Dvi emigrantų „rūšys“
LSTC Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis išskyrė dvi emigrantų grupes: tuos, kurie išvažiuoja, susikuria gerbūvį, šeimą ir pasilieka, ir tuos, kurie atvažiuoja uždirbti „ greitų“ pinigų.
Specialisto teigimu, pirmoji grupė patenka ne į geresnes sąlygas nei Lietuvoje, bet į nelabai blogas. „ Šios grupės atstovai išvyksta pas gimines ir pažįstamus, kurie jau asimiliavosi toje visuomenėje“ . Vyresnio amžiaus žmonės apskritai važiuoja į palankesnes sąlygas ir netaupo ant gyvenimo kokybės.
Antrajai grupei priskiriamas jaunimas iki 25 metų – jie taupo, dirba dvigubai ilgiau, o pagrindinis tikslas – dideli pinigai per labai trumpą laiką. Tokie žmonės patenka į žymiai blogesnes sąlygas nei gyveno Lietuvoje. Jie valgo pigų nekokybišką maistą, nuomojasi gyvenamąją vietą apleistuose rajonuose arba gyvena „ skvotuose“ (užimtuose negyvenamuose pastatuose – aut. past.).
Išvažiuoja ne tik dėl pinigų
B. Gruževskio teigimu, skirtumas tarp atlyginimų Lietuvoje ir užsienyje turi daugiausia įtakos išvykimo bumui, tačiau egzistuoja ir kitų priežasčių, tiek psichologinių, tiek socialinių. Pavyzdžiui, žmonės nenori, kad artimieji ir draugai matytų, kaip jiems nesiseka, todėl išvyksta svetur, kur visi „ tokie patys juodadarbiai“.
Žmogaus teisių ekspertas ir gynėjas Henrikas Mickevičius patikino, kad labiausiai neramina tai, kad lietuviai emigruoja ne vien dėl geresnių ekonominių galimybių. „ Per neseniai atliktą apklausą lietuviams–emigrantams Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje ir Ispanijoje buvo užduodamas klausimas, kodėl jie emigruoja. Daugelis atsakė – dėl to, kad čia jaučiasi gerbiami, saugūs ir laisvi. Ši tendencija verčia susimąstyti“ , – pabrėžė pašnekovas.
Anot jo, Žmogaus teisių padėtis Lietuvoje pablogėjo nuo įstojimo į Europos Sąjungą, kaip paradoksaliai tai neskambėtų, mat nustojo veikti išoriniai spaudimo mechanizmai. Visas darbas šioje srityje sustojo ir jau kelis metus yra pastebimas regresas žmogaus teisių užtikrinime. H. Mickevičiaus teigimu, Europos Sąjungos senbuvėse emigrantas kaip tik retai patiria diskriminaciją, pažeminimus, nebent turi kalbos barjerų ir dėl to jaučiasi nejaukiai.
Tėvynės socialinės ir ekonominės aplinkos nepatrauklumas ir vidinis gilus nepasitikėjimas – dar viena išvykimo priežastis. „ Kiekvienoje erdvėje matomas neaiškumas – dėl išmokų, pensijos, bedarbio pašalpų, būsto išlaikymo, elektros ir šildymo. Žmogus nebejaučia, kad juo rūpinamasi, kad Tėvynė jį užtaria ar ištiesia pagalbos ranką“ , – paaiškina B. Gruževskis.
Pašnekovas akcentavo tai, kad didžioji dalis išvykstančių uždarbiauti į užsienį – žmonės, turintys darbus Lietuvoje. Jo manymu, jei emigruotų keli tūkstančiai žmonių, galėtume teigti, kad jie klysta ir galbūt nemėgsta pastovumo, tačiau kai iškeliauja dešimtys tūkstančių – jau yra kažkas negerai. M. Žaltauskas mano, kad problema slypi saugumo stokoje – šis vientisas skurdo, atskirties ir diskriminacijos kompleksas priverčia žmones bėgti iš šalies. Tačiau retas bėgdamas susimąsto apie savo teises ir galimybės svetimoje šalyje.
Emigrantai iš Lietuvos vertinami nevienareikšmiškai
Emigranto etiketę nešiojantys žmonės vertinami prieštaringai. Pavyzdžiui, OXFOM duomenimis, Didžiojoje Britanijoje per žiniasklaidą apie imigrantus formuojama neigiama visuomenės nuomonė: „ tai veltėdžiai, elgetos, kurie atvyksta į D. Britaniją tam, kad pasiektų dosnią socialinių išmokų sistemą“.
M. Žaltauskas pabrėžė, kad praktikoje emigrantai laikomi antrarūšiais asmenimis, socialiai atstumtais ir patiriančiais įvairaus pabūdžio diskriminaciją dėl prieigos prie teisių, įdarbinimo, švietimo ir socialinių aspektų.
B. Gruževskis nesutiko, kad lietuviai emigracijoje yra vien engiami ir pabrėžė, kad jie yra labai vertinami iš darbo rinkos perspektyvų. „ Esu girdėjęs, kad norvegų darbdaviai už atvestą į darbą draugą–lietuvį net išmoka premiją savo darbuotojui. O kai koks lietuvis planuoja išvykti, jam suteikiamos garantijos, kad gali sugrįžti ir po dviejų metų į tą pačią darbo vietą. Lietuvių darbštumas, noras ilgiau dirbti ir uždirbti yra labai palankūs darbdaviams“, – teigia pašnekovas.
Emigracijos pliusai ir minusai
H. Mickevičius pabrėžė, kad emigracija gali būti vertinama pozityviai tik tol, kol netampa masine.
„Nėra nieko blogo tame, kad žmonės išvažiuoja, pamato pasaulį ir įgauna patirties. Tačiau mūsų šalies problema yra tame, kad žmonės išvažiuoja ne kaupti patirties, o išgyventi.“
Anot jo, naujų problemų kils kai Lietuvoje atsigaus ekonomika, o darbo vietos turės būti užpildytos. Tuomet teks ieškoti naujos darbo jėgos ir skatinti įmigraciją į Lietuvą iš kitų šalių. Tai tarsi užburtas ratas. „ Lietuvos verslininkai jau dabar jaučia darbo rankų trūkumą šalyje“ , – pridūrė pašnekovas.
B. Gruževskis patikino, kad tokia emigracija, kokia prasidėjo 2008 metais, nualino darbo jėgą ir sumažino mūsų šalies darbo išteklių kokybę.
Tačiau LSTC atstovas išvardino ir kelis teigiamus emigracijos bruožus: visų pirma, geriau, kad lietuviai dirbtų užsienyje nei nedirbtų apskritai. Antra, esant darbo jėgos pertekliui, auga nedarbas, o galimybė daliai žmonių išvykti sudaro palankias sąlygas vietoje liekantiems realizuoti savo darbo ir pajamų poreikį.
Kalbėdamas apie darbo jėgos trūkumą, B. Gruževskis paminėjo ir bendrą profesionalumo smukimą. „ Jeigu išvyksta geresnieji, į jų vietas ateina žmonės, kurie ankščiau nebūtų galėję užimti šių darbo vietų (pavyzdžiui, dėl kompetencijos trūkumo). Dabar juos priima todėl, kad nebėra kitų. Nekokios perspektyvos kalbant apie bendrą ateitį“ , – nuogąstauja pašnekovas.
Kaip sustabdyti emigracijos variklį?
H. Mickevičiaus nuomone, reikia pradėti nuo požiūrio į žmogų keitimo. „ Mūsų šalyje dominuoja ekonomizmas – marksizmo ir laisvosios rinkos fundamentalizmo lydinys. Mąstoma taip – ekonomika viską išspręs, problemos išnyks, visi bus laimingi. Tačiau valdžia niekada neužtikrins gero ekonominio gyvenimo visiems“ , – tikina pašnekovas. Anot jo, valdžia gali tik sudaryti tokias sąlygas, kad žmogus būtų gerbiamas, vertinamas, galėtų atskleisti savo darbo energiją – tik tada bus geresnės sąlygos ekonominei raidai.
Taip pat H. Mickevičius pastebėjo, kad Lietuvoje nėra jokios politikos žmogaus teisių srityje – niekas nestebi situacijos, jos neanalizuoja, neformuoja sprendimų, neidentifikuoja problemų ir neprognozuoja. „Mes tik gesiname gaisrus, o į tolimą ateitį nežiūrime“. Visuomenės ir valdžios pasyvumas neleis išspręsti šių giliai įsišaknijusių problemų.
B. Gruževskio nuomone, taip pat būtina generuoti ir garantuoti saugumą. „ Kadangi nebuvo į užimtumą orientuotos politikos, mes turime šį aukštą nedarbo lygį, aukštą ilgalaikį nedarbą ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą. Blogiau ir nebūna“ , – piktinasi LSTC atstovas.
Jo manymu, šalį galėtų išgelbėti aktyvesnė valstybės politika, naujai pritrauktos investicijos ir nauji projektai, kurie užtikrintų ne 500–1000 darbo vietų, o generuotų 50–60 tūkstančių naujų darbo vietų.
Faktai apie emigraciją Lietuvoje
Statistikos departamento duomenimis, per paskutiniuosius penkerius metus iš Lietuvos emigravo 160,8 tūkst. šalies gyventojų. 2005 m. emigravo daugiausia – 48,1 tūkst. – šalies gyventojų. Vėliau, 2006–2008 m., emigracijos tempas lėtėjo – išvykusiųjų skaičius sumažėjo nuo 27,8 tūkst. 2006 m. iki 23,7 tūkst. 2008 m.
Pagrindinis emigracijos tikslas – darbas. 2009 m. 86 procentai visų emigrantų išvyko į užsienį dirbti (2008 m. – 70%).
2009 m. į Jungtinę Karalystę išvyko 33 procentai emigrantų, Airiją – 14, Baltarusiją – 9, Jungtines Amerikos Valstijas – 8, Vokietiją ir Ispaniją – po 6, Rusijos Federaciją – 5 procentai. Per paskutiniuosius penkerius metus daugiau nei du trečdaliai emigrantų tikslo šalimis rinkosi Jungtinę Karalystę, Airiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir Vokietiją.
Per paskutiniuosius penkerius metus du iš trijų emigrantų buvo 20–49 metų amžiaus. 2009 m. penktadalį visų emigrantų sudarė 25–29 metų amžiaus gyventojai, 14 procentų – 30–34 metų, apie 13 procentų – 20–24 ir 35–39 metų, 8 procentus – 40–44 metų ir 7 procentus – 45–49 metų amžiaus gyventojai. 60 metų ir vyresnio amžiaus gyventojai per paskutiniuosius penkerius metus sudarė tik 3–4 procentus visų emigrantų.
Lietuvos Respublikos piliečiai 2009 m. sudarė 75 procentus visų emigrantų (2005 m. – 85%).
