„Valgome du kartus per dieną. Jeigu valgome pusryčius, tuomet nėra pietų. O jeigu pietaujame, tenka apsieiti be vakarienės“, – pasakoja ji.
Venesuela patiria didžiulį maisto trūkumą, nors šios socialistinės šalies naftos atsargos yra didžiausios pasaulyje. Vyriausybės pareigūnai dėl maisto deficito kaltina dešiniuosius palaikančius verslo savininkus, kurie, anot jų, slepia produktus, siekdami sėti chaosą, tuo tarpu valdžios priešininkai tvirtina, kad šias problemas lėmė ilgi netinkamo ekonomikos valdymo metai.
Tuo tarpu maisto gamyba ir importas mažėja, o infliacija – kyla. Kai kurie Venesuelos gyventojai bando auginti daržoves prie savo namų, nes jų nebeįperka.
Neseniai suformuotos Miesto ūkininkavimo ministerijos vadovė Lorena Freitez tikisi, kad, įgyvendinant vyriausybės remiamą miesto ūkininkavimo kampaniją, iki 2019 metų daržai prie namų galės patenkinti iki 20 proc. maisto paklausos.
„Ūkininkavimas miestuose sušvelnins maisto deficito poveikį. Miestai mažiau priklausys nuo importo ir mes darysime reikšmingą pažangą, siekdami maisto nepriklausomybės“, – pareiškė ji.
Dabar siaurų gatvių ir griūvančių lūšnų labirintuose viename didžiausių Lotynų Amerikos lindynių kvartale atidžiai pažvelgus galima pamatyti šį tą netikėto: kruopščiai prižiūrėtą pomidorų krūmą ir žaliuojančius bazilikus. Augalus auginantys šeimos nariai tikisi, kad po kelių mėnesių jie vėl valgys daržoves.
Trijų pirmaujančių vietos universitetų mokslininkų grupė nustatė, kad 12 proc. Karakaso gyventojų nevalgo tris kartus per dieną. Pasak mokslininkų, tai yra gerokai daugiau negu prieš kelerius metus, kai naftos kaina dar nebuvo kritusi ir daugeliui venesueliečių paprastai nekildavo didesnių sunkumų gauti reikalingo maisto.
„Esmė ta, kad Venesuelos gyventojai nėra prie to pripratę“, – sako Centrinio universiteto profesorė Marianella Herrera. Karakaso lūšnynuose dirbančios bendruomenės tarybos vadovas Francisco Salazaras sako, kad jis ir jo kaimynai dideliame bendruomenės darže augina burokus, juodąsias pupeles, salotas ir daug kitokių daržovių.
Tačiau jis baiminasi, kad to nepakaks. „Mes neturime miltų, neturime makaronų, neturime ryžių, – sako jis. – Tai, ką turime, tėra pleistras, kuris kraujavimą gal ir pristabdys, bet žaizdos neišgydys.“
