Legendinis sovietų šnipas Kimas Philby net kelis dešimtmečius sugebėjo sėkmingai dirbti britų MI-6 žvalgyboje ir netgi tapti kontržvalgybos skyriaus viršininku. K. Philby buvo vienas iš žymiosios „Kembridžo penkiukės“ narių – sovietų agentų Didžiojoje Britanijoje, kuriuos 1930-1940 metais užverbavo NKVD agentas Arnoldas Deutchas. Iki pat šių dienų yra žinomi tik keturių jų vardai. K. Philby vienu metu buvo jų lyderiu.
Jaunystėje K. Philby laikėsi komunistinių pažiūrų, todėl, iš esmės jis dirbo stumiamas ideologinių paskatų. Vien karo metu jis Maskvai perdavė 900 itin svarbių dokumentų. Ironiška, dėl slaptos vyro veiklos P. Philby paliko pirmoji žmona – Austrijos komunistų partijos aktyvistė Litzi Friedmann. Moteris buvo įsitikinusi, kad jos vyras išdavė Leniną ir marksizmo idėją.
Netrukus dvigubas agentas vedė dar kelis sykius. Paskutine, ketvirtąja, žmona tapo rusė Rufina Puchovaja. Po agento mirties Maskvoje 1988-aisiais ji išleido savo vyro biografiją.
Atskleidus „Kembridžo penkiuke“ K. Philby ir dar du grupės narius slapta išvežė į Maskvą. Ten jis praleido likusį gyvenimą daugiausiai girtaudamas ir mirė 1988-ųjų gegužės 11-ąją nuo širdies smūgio.
Olegas Penkovskis
Olegas Penkovskio darbinis slapyvardis buvo „Herojus“, nes būtent dėl jo pavyko išvengti branduolinio karo. Vyro rangas Sovietų Sąjungos kariuomenėje – GRU Generalinio štabo pulkininkas. Savo metu jis buvo vienas svarbiausių Vakarų šnipų komunistinėje valstybėje. MI-6 agentams jis perdavė daugiau nei 5 tūkst. dokumentų, kuriuose buvo informacija apie SSRS branduolines pajėgas ir N. Chruščiovo planus. Taip amerikiečiai tiksliai sužinojo, kokio tipo raketas naudoja priešininkai ir kokiu jų kiekį turi.
Būtent jam priskiriami laurai dėl Kubos krizės metu neįsiplieskusios dar didesnės krizės. Gavę iš agento slaptus duomenis amerikiečiai tariamai įsitikino, kad rusų branduolinė ginkluotė nėra tokia galinga ir parengta kovai, kaip buvo manoma.
1961-aisiais O. Penkovskis pirmą sykį pateko į sovietų valdžios įtariamųjų ratą. Jau 1962-aisiais jis buvo suimtas, jam pateikti kaltinimai dėl tėvynės išdavystės. Oficialiais duomenimis, 1963-iaisiais dvigubas agentas buvo sušaudytas, o jo kūnas – kremuotas.
Yra ir alternatyvi versija apie šio žmogaus, kuris galbūt išgelbėjo visą pasaulį nuo košmariško branduolinio karo, likimą. Mokslininkas Peteris Wrightas, kuris dirbo MI-5, yra tikras, kad rusas veikė kaip SSRS patikėtinis ir atstovavo šios šalies interesus. Jo manymu, istoriją apie išdavystę ir sušaudymą išgalvojo, o O. Penkovskiui paprasčiausiai buvo suteikta nauja tapatybė.
Apie Olegą Penkovskį iki šiol nėra vienareikšmės nuomonės. Dvigubas agentas dirbo taip gerai savo darbą, kad net ir šių laikų istorikai nesutaria, kurią pusę jis labiau palaikė.
Skeptikų teigimu, O. Penkovskis, skirtingai nuo kitų Vakarams dirbusių žvalgų, neišdavė kitų agentų pavardžių, o jo pateikiami, kad ir labai gausūs, duomenys nieko iš esmės naujo Vakarams nedavė.
Duško Popovas
Jūs tikriausiai nesate apie jį girdėję, bet Duško yra laikomas „Agento 007“ prototipu. Jis buvo aukštas, savimi pasitikintis, charizmatiškas, lengvai rasdavo kalbą su moterimis ir lengvai melavo. „Melo čempionas“ puikiai kalbėjo vokiškai ir bendradarbiavo su vokiečių žvalgyba, tačiau visa širdimi negalėjo pakęsti A. Hitlerio.
Ta proga Duško įsidarbino MI-6. Savu laiku, siekdamas užsitarnauti britų žvalgybos pasitikėjimą, jis išdavė kitą agentą – vokiečiams dirbusį Johnny Jebseną, kuris savu laiku buvo „ištraukęs“ jį iš nacių kalėjimo. Vėliau prasidėjo jų bendradarbiavimas, – visą informaciją Duško (beje, turėjęs mokslų daktaro laipsnį) perdavinėjo savo paties sukurtu slaptu kodu ir nematomu rašalu. Visai kaip Holivudiniuose filmuose apie šnipus.
Vokiečiai taip pasitikėjo D. Popovu, kad, net atskleidus J. Jebseno veiklą, tęsė su juo bendradarbiavimą. 1941-aisiais dvigubas agentas buvo išsiųstas į JAV ir gavo užduotį surinkti duomenis apie JAV raketų kompleksus, tačiau šis susitinka su CŽV direktoriumi J. Edgaru Hooveriu ir pradeda dirbti „dviem frontais“.
Tiesa, D. Popovičiaus bendradarbiavimas su JAV nesitęsė pernelyg ilgai. Amerikiečiams neįtiko palaidas jo gyvenimo būdas. JAV ši klaida kainavo ypač daug – būtent D. Popovičius perspėjo amerikiečius apie rengiamą Perl Harboro puolimą, kurį šie paprasčiausiai ignoravo, o jį patį išgrūdo iš šalies.
D. Popovičius mirė 1981-aisiais, artimųjų teigimu – nuo ilgai jį kankinusių lygų. Dvigubas agentas turėjo rimtų problemų su alkoholio vartojimu, tačiau jo šeima apie tikrąjį serbo užsiėmimą Antrojo pasaulinio karo metais sužinojo tik 1974-aisiais išleidus autobiografiją.
Humamas Khalilas Abu-Mulalas al-Balawis
Humamas al-Balawis, pravarde „Zigzag“ buvo net ne dvigubas, o trigubas agentas. Amerikiečiai jį susirado kuomet vyras studijavo mediciną Stambule. H. Al-Balawis niekuomet neslėpė savo ekstremistinių pažiūrų, tačiau CŽV pasirodė, kad jis būtent dėl to idealiai tiks dvigubo agento vaidmeniui.
Užverbuotas agentas buvo išsiųstas į Afganistaną, kur turėjo bendradarbiauti su „Al Qaeda“ ir perduoti CŽV visą vertingą informaciją. Jordanietis įgavo visišką amerikiečių pasitikėjimą ir pažadėjo perduoti informaciją apie vieną iš teroristų lyderių Aymaną al-Zawahiri, paskirdamas agentams pasimatymą Čapmano bazėje, Chosto provincijoje. Vėliau paaiškėjo, kad vyriškis atvyko ne tuščiomis – su savimi H. Al-Balawis atsinešė kelis kilogramus sprogmenų. Pasirodo, kad smogikai jį užverbavo susisprogdinti amerikiečių būstinę. Išpuolio metu buvo nužudyti 7 CŽV agentai ir 2 karininkai.
Arthuras Owensas
Arthuras Owensas tapo pirmuoju žinomu Antrojo pasaulinio karo laikų dvigubu agentu. Per šį trumpą laikotarpį jis spėjo panaudoti itin daug skirtingų vardų ir pseudonimų: vokiečiai jį žinojo „Johnny“ ar „Beerman“ vardu, anglai – „Snow“. Kilęs jis buvo iš Velso ir nuo jaunystės prisilaikė antibritiškų įsitikinimų. Savo bendradarbiavimą su Vokietijos valdžia vyras pradėjo dar gerokai prieš karą.
Vokiečiai mokėjo jam, kad šis teiktų informaciją apie Didžiosios Britanijos ginkluotę, jų sandėlių dislokacijos vietas ir oro uostų išdėstymo žemėlapius. Dirbo velsietis itin efektyviai ir vos per kelerius metus suspėjo užsidirbti nemažus pinigus. Reikalingą informaciją Arthuras rinkdavo apsimesdamas elektros įrangos pardavėju.
Prasidėjus karui, A. Owensas nusprendė pakilti į naują lygį. Jis susisiekė su MI-6 ir sudarė su jais sandorį. Vokiečiams jis nuo tol tiekė melagingą informaciją apie britų karius, o Didžiajai Britanijai, atvirkščiai, perdavinėjo duomenis apie vokiečių šnipus. Kuomet karas baigėsi, Arthuras išėjo į pensiją, gavęs dosnų apdovanojimą už paslapčių išsaugojimą.
Aldrichas Amesas
Aldrichas Amesas buvo vienu iš žymiausių sovietų šnipų ir tuo pat metu dirbo CŽV kontržvalgybos skyriaus vadovu. Dirbti į JAV žvalgybą jį „įtaisė“ tėvas, tuo metu pats ten dirbęs. Dirbti su KGB JAV agentą pastūmėjo paprasčiausias godumas. Tuo metu A. Amesas kaip tik išgyveno sudėtingą skyrybų procesą ir turėjo apmokėti milžiniškas savo meilužės sąskaitas.
Tuomet jis nusprendė, kad gali užsidirbti, perduodamas slaptą CŽV informaciją KGB agentais. Ir jis buvo visiškai teisus. Už pirmąjį duomenų paketą jis užsiprašė 50 tūkst. dolerių, o vėliau A. Ameso uždarbiai buvo skaičiuojami milijonais. Pavyzdžiui, sykį jis išaiškino savo „kolegą“ Sergejų Fedorenką ir tapo 4 mln. dolerių savininku.
Tačiau išleisti savo pinigų jis taip ir nespėjo. A. Amesas įsigijo prabangų namą netoliese Vašingtono, „Jaguar“ automobilį, paveikslų ir senovinių statulėlių, 165 tūkst. dolerių vertės akcijų, žmonos vardu – du butus ir fermą. O 1994-aisiais jam buvo paskelbtas kalėjimo iki gyvos galvos nuosprendis atimant visą turtą.
A. Amesas iki šios dienos sėdi Pensilvanijos kalėjime. Kuomet informacija apie jį buvo paviešinta, santykiai tarp JAV ir SSRS gerokai atšalo, nepaisant to, kad Borisas Jelcinas dievagojosi nieko nežinojęs apie slaptą JAV žvalgybininko veiklą.
Juanas Pujolis Garcia
Juanas Pujolis – pripažintas sukčius, šnipas ir avantiūristas, šlovės spinduliuose atsidūręs atsitiktinumų dėka. Tačiau negalima ir sakyti, kad šnipų žaidimuose jis atsidūrė prieš savo valią. Atvirkščiai, prisižiūrėjęs komunistų ir fašistų veiklos jis nusprendė surasti būdą kaip „naudingiau pasitarnauti žmonijai“.
Nepaisant to, kad J. Pujolis gimė turtingoje fabrikanto šeimoje, mokslai jam nerūpėjo ir jis anksti metė mokyklą, pasirinkdamas pardavėjo asistento darbą.
Pilietinio karo Ispanijoje metu vyras dirbo paprasčiausiu pardavėju, bet slapčia svarstė, kaip įsidarbinti JAV ar britų žvalgybai. Tačiau informacija, kurią J. Pujolis siūlė žvalgybininkams, nieko nesudomino. Tuomet, nusivylęs dėl nesėkmės, „beveik agentas“ susikūrė aršaus fašisto įvaizdį ir netruko sulaukti nacistinės Vokietijos agentūros dėmesio.
Vokietija priėmė jo siūlymą teikti informaciją ir įsakė jam Didžiojoje Britanijoje organizuoti agentų tinklą. J. Pujolis vietoje Londono nuvyko į Lisaboną. Juokaujama, kad apsižioplino, nes prastai mokėjo anglų kalbą.
Tačiau vyrukas nepasimetė – surinkęs kas tik papuolė po ranka (žemėlapius, telefonų knygas, kelionių gidus ir pan.) pradėjo savo vadovybei Vokietijoje perdavinėti duomenis lyg iš Anglijos.
Kuomet vokiečiai išleido milžinišką sumą pinigų vien tam, kad išaiškintų melagingas J. Pujolio istorijas, juo susidomėjo britų žvalgyba. Taip ispanas, kartu su žmona, buvo perkeltas į Angliją pradėjo dirbti ir Didžiosios Britanijos saugumui, ir toliau vystydamas savo paties išgalvotą agentų tinklą, kuriame tariamai jau buvo 27 agentai. Jam „dirbo“ olandė stiuardesė, velsietis, amerikiečių karys, ofiso darbuotojas ir daugelis kitų išgalvotų personažų. Kartu su ispanu „kurti“ legendas vokiečiams buvo įdarbintas ir britų saugumietis Tomas Harris.
Maža to, nuo J. Pujolio iš esmės nemenkai priklausė ir Antrojo pasaulinio karo baigtis. Žymiojo Normandijos išsilaipinimo metu būtent šio ispanų pardavėjo, labai norėjusio padaryti pasaulį geresne vieta, dėka pavyko suklaidinti vokiečius. Kuriems vienas iš neegzistuojančių J. Pujolio agentų perdavė klaidingą išsilaipinimo vietą.
J. Pujolio melais tikėjo visi. Šis dvigubas agentas netgi įsigudrino gauti net du apdovanojimus iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos.
1945-aisiais jis inscenizavo savo mirtį ir „nusėdo į dugną“ Venesueloje. Ten jis atvėrė nedidelę knygų parduotuvėlę ir pragyveno dar 40 metų.
Kalbėti apie dvigubus agentus ir nepaminėti Matos Hari būtų nedovanotina klaida ir aplaidumas. Žymi ne tiek savo šnipinėjimo darbų svarba, kiek darbo metodais ir dramatišku likimu, ši olandų šokėja virto tikra legenda, apie kurią rašomos knygos ir kuriami filmai.
Tikrasis egzotiškosios šokėjo vardas buvo Margaretha Geertruida Zelle. Jos kūno šokiai, kuriuos karjeros pradžioje (1905 metais) šoko ši mergina, daugelį varė iš proto.
Viliojantys šokiai ir atviri kostiumai leido Mata Hari slapyvardžiu pasivadinusiai merginai rinkti didžiules sales Berlyne, Vienoje ir Madride. Teigiama, kad Mata Hari suviliojo ne vieną tuometinį kariuomenės, politikos ar verslo žymūną.
1914-aisiais Europa įsivėlė į Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau Matos Hari ryšiai aukštuomenėje, ir neutralių Nyderlandų pilietybė, leido jai netrukdomai važinėti su koncertais. Iki šiol nėra tiksliai žinomos konkrečios Matos Hari padarytos nuodėmės ir ką ji konkrečiai šnipinėjo.
Yra žinoma, kad moteris buvo pamilusi rusų pilotą, vieną iš 50 tūkst. rusų, 1916-ųjų pavasarį atsiųstų į Vakarų frontą padėti prancūzams kovoje su vokiečiais. Kaip pasakojo vėliau pati – „tai buvo gyvenimo meilė“. 23-ejų Vadimas Maslovas buvo sunkiai sužeistas jau tų pačių metų vasarą. Norėdama patekti į fronto zoną „neutralios šalies pilietė“ turėjo gauti kariuomenės vadovybės leidimą. Pasitikę moterį agentai pažadėjo parūpinti gauti leidimą, jeigu ji sutiks dirbti jiems.
Jai buvo patikėta suvilioti ne ką kitą, o Vokietijos kronprincą Vilhelmą. Mat prancūzai, suklaidinti vokiečių propagandos, tikėjo, kad imperatoriaus palikuonis pats priima sprendimus. Iš tiesų tai vokiečiai jam davė vadovauti armiją, tačiau šalia pastatė patyrusių generolų, kurie ir nuspręsdavo dėl galutinių veiksmų.
1916-aisiais Mata Hari išvyksta į Madridą, kur susitinka su vokiečių atašė ir paprašo susitikimo su kronprincu Vilhelmu. Čia pat dar susitaria dėl Prancūzijos paslapčių atskleidimo už pinigus. Istorikai iki šiol nesutaria, ar tai buvo padaryta iš godumo, ar taip ji tikėjosi lengviau patekti pas kronprincą.
Pati Mata Hari tvirtino, kad iš tiesų dirbo pačiai Prancūzijai. „Laisvo elgesio moteris? Taip. Išdavikė? Niekada“, – ši frazė yra priskiriama Matai Hari, kuri tariamai ją ištarė teismo metu. Tačiau Prancūzijos valdžia buvo nepalenkiama ir įsitikinusi, kad moteris tapo dviguba agente, kuri išdavė jautrią informaciją Vokietijai. 1917-aisiais ji buvo nuteista ir sušaudyta. Moteris, kuriai tuomet buvo 41-eri, sušaudymo metu atsisakė užsirišti ant akių raištį.
