Šį antradienį Libijos pareigūnai pagaliau leido palaidoti buvusį šalies diktatorių Muammarą Gaddafį. Libijos diktatorius buvo palaidotas neskelbiamoje vietoje šalies dykumoje. Kapavietės lokacija buvo nuslėpta tam, jog buvusio šalies vadovo amžinojo poilsio vieta netrauktų bereikalingo jo pasekėjų dėmesio bei netaptų jo priešininkų taikiniu. O tokiu traukos centru jau buvo tapęs Sirto mieste esantis kanalizacijos vamzdis, kuriame paskutines savo gyvenimo minutes slapstėsi Gaddafis, bei Misratoje įsikūręs pastatas, kuriame buvo viešai demonstruojamas diktatoriaus lavonas. Dar šių metų gegužę JAV pareigūnai buvo sunerimę dėl galimos Osamos bin Ladeno kapavietės virtimo jo pasekėjų šventove, tad teroristų vadą buvo nuspręsta palaidoti tiesiog jūroje.
Pasak „Foreign Policy“, baimė, jog kontraversiškų asmenybių kapavietės gali tapti nepageidaujama jų šalininkų traukos vieta, egzistuoja jau senokai. Štai pavyzdžiui, vien dėl šios priežasties buvusio anglų antimonarchisto Oliverio Cromwellio lavonas normaliai palaidotas buvo tik 1960 metais. Visgi nuogąstavimai, jog Gaddafio kapas gali tapti šventąja vieta jo garbintojams, verčia detaliau pažvelgti į jau esančius panašius atvejus. Anot „Foreign Policy“, iš esmės galima sutikti, jog tokios kapavietės tampa dideliu traukos centru. Visgi nemažai tokių istorijų, susijusių su kontraversiškų lyderių kapavietėmis, yra itin mitologizuotos ir apaugusios legendomis. Tad „Foreign Policy“ trumpai supažindina su įdomiausiomis žymių diktatorių kapaviečių istorijomis.
Saddamas Husseinas
Sadamas Husseinas („Scanpix“ nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Buvęs Irako vadovas sąjungininkų pajėgų buvo sulaikytas Tikrito mieste 2003 metais. Po trejų metų Irako diktatorius, kaltintas nusikaltimais žmogiškumui, buvo pakartas Bagdade esančioje JAV karinių pajėgų bazėje. Irako pareigūnai Husseino kūną iš pradžių ketino laidoti slaptoje kapavietėje. Visgi naujieji Irako lyderiai vėliau sutiko, jog Husseinas būtų palaidotas viešoje kapavietėje savo gimtajame Awjos mieste. Tuomet Husseino laidotuvėse dalyvavo šimtai irakiečių.
Taigi Irako diktatoriaus kapavietė iš dalies tapo tam tikra jo pasekėjų šventove. Visgi apskritai Husseino amžinojo poilsio vieta nėra itin populiari tarp lankytojų. Anot anksčiau skelbto „New York Times“ straipsnio, „Kankinio salę“, kurioje yra palaidotas Husseinas, per dieną aplanko vos vienas kitas žmogus. Kitaip tariant, Irako diktatoriaus kapavietė bent kol kas netapo reikšmingu savotiškos piligrimystės objektu. Kita vertus, nemažai žmonių Husseino kapą aplanko per buvusio diktatoriaus gimimo ir mirties metines. Dažniausiai tokios ekskursijos būdavo grupinės, tad 2009 Irako pareigūnai uždraudė organizuotus vizitus į „Kankinio salę“ – Husseino kapą šiuo metu galima lankyti tik pavieniui.
Augustinas Pinochetas
Augusto Pinochetas (Sipa/Scanpix nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
2006 metais buvęs Čilės lyderis mirė nuo širdies smūgio. Būtent dėl silpnos sveikatos ilgamečiam Čilės diktatoriui buvo pavykę išvengti teismo procesų dėl žiaurios jo buvusio režimo veiklos. Tuometinė Čilės valdžia atsisakė surengti valstybinės Pinočeto laidotuves ir paskelbti nacionalinį gedulą. Be to, tuometė Čilės prezidentė Michelle Bachelet, kurios tėvas buvo represuotas Pinočeto režimo, atsisakė dalyvauti laidotuvių iškilmėse.
Po gedulingos ceremonijos Pinocheto kūnas buvo kremuotas, o jo pelenai buvo išgabenti į buvusį diktatoriaus vasarnamį Los Boldose. Tuomet Pinočeto artimieji baiminosi, jog vieša kapavietė būtų galėjusi tapti diktatoriaus priešininkų vandalizmo aktų taikiniu. Visgi, kaip visai neseniai informavo „The Guardian“, Los Boldoso vasaros rezidencija šiuo metu yra apleista, o dvaro žemė paversta į marihuanos plantaciją.
Slobodanas Miloševičius
Slobodanas Miloševičius (nuotr. SCANPIX)
2006 metais buvęs serbų nacionalistas ir ilgametis buvusios Jugoslavijos vadovas mirė nuo širdies atakos. Tuomet, dar besitęsiant Tarptautinio Baudžiamojo Teismo procesui, kuriame Miloševičius buvo kaltinimas genocido organizavimu ir nusikaltimais žmogiškumui, serbas mirė kalėjimo vienutėje. Miloševičiaus šeima kaltino Serbijos valdžią, jog ši bando sutrukdyti velionio laidotuvių organizavimą, bet galiausiai Miloševičius buvo palaidotas savo gimtajame Pozarevaco mieste. Laidotuvių procesijoje dalyvavo apie 15000 žmonių.
Miloševičiaus kapavietė vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre, kuomet 2007 metais buvęs serbų disidentas Miroslavas Miloševičius (vyriškio nesiejo jokie giminystės ryšiai su Slobodanu) didžiuliu mediniu kuolu suskaldė buvusio serbų prezidento antkapį. Pagal seną Balkanų paprotį tai reikšdavo piktųjų dvasių išvarymą. Dabar Miloševičiaus kapavietė dažniausiai lankoma per jo gimimo ar mirties metines. Kartais kai kurių oficialių Serbijos pareigūnų (dažniausiai Socialistų partijos atstovų) vizitai prie Miloševičiaus amžinojo poilsio vietos sulaukia visuomenės ar politikų kritikos.
Idi Aminas (nuotr. Balsas.lt)
Buvęs Ugandos diktatorius, kaltintas dėl kruvinos savo režimo veiklos aštuntajame dešimtmetyje bei vėliau ilgą laiką pragyvenęs Saudo Arabijoje, 2003 metais numirė nuo inkstų ligos. Dar anksčiau viena iš buvusių diktatoriaus žmonų oficialiai prašė tuometinio Ugandos vadovo Yowerio Musevenio, jog pasiligojęs Aminas galėtų grįžti į savo gimtąją Ugandą. Visgi tuomet Uganda atmetė bet kokią Amino sugrįžimo galimybę. „Jo kūną priderėtų viešai demonstruoti Ugandos gatvėse, kad žmonės matytų tą, kuris išžudė tiek daug savo tautiečių“, - po Amino mirties aiškino vienas ugandietis.
Nepaisant to, oficialūs pareigūnai vėliau leido palaidoti Aminą Ugandos žemėje. Visgi buvusio diktatoriaus artimieji persigalvojo ir nusprendė, jog saugiau būtų, jei diktatorius būtų palaidotas Saudo Arabijoje. Šiuo metu Amino kapavietė Saudo Arabijoje nesulaukia didesnio žmonių lankomumo.
Nicolae Čiaušesku
Nikolae Čiaušesku (nuotr. SCANPIX)
Brutalusis Rumunijos diktatorius buvo sušaudytas 1989 metais, po to, kai Rumunijos žmonės nuvertė jo represišką režimą. Čiaušesku buvo palaidotas karių kapinėse Bukarešte. Visgi Čiaušesku atžalos abejojo, ar buvęs Rumunijos lyderis iš tikrųjų yra palaidotas kapinėse, mat Rumunijos pareigūnai pasistengė Čiaušesku palaidoti kuo skubiau ir niekam nematant. Be to, baiminantis, jog kapavietė gali būti kaip mat išniekinta, vietoj Čiaušesku ir jo žmonos vardų ant kryžių buvo užrašyti išgalvoti vardai.
Vis dėlto praeitais metais, po to kai buvo ekshumuoti Čiaušesku palaikai ir atliktas DNR testas, buvo patvirtinta, jog buvusi kapavietė iš tiesų buvo Nicolaes ir jo žmonos. Didėjant rumunų nostalgijai komunistiniams laikams, Čiaušesku kapavietė tampa vis labiau lankoma, ypač per buvusio lyderio gimimo metines ar Kalėdų dieną – tuomet, kai buvo įvykdyta Čiaušesku egzekucija.
Francisco Francas
Generolas Franco (nuotr. Wikipedia)
Po buvusio Ispanijos diktatoriaus mirties 1975 metais, jo palaikai atsidūrė „Kritusiųjų slėnyje“ – milžiniškoje po žeme įkurtoje bazilikoje, pastatytoje pagerbti fašistų kovotojus, kritusius Ispanijos pilietinio karo metu. Visgi dabar Ispanijos vyriausybė svarsto galimybę perkelti Franco palaikus į atokesnę vietą – už Madrido esančias kapines, kurios yra visai netoli buvusios Franco rezidencijos El Pardo. Tam aktyviai priešinasi Franco šeima, o šalies vyriausybė tokį savo sumanymą grindžia naujojo Istorinės Atminties įstatymo įgyvendinimo būtinumu. Pagal šį įstatymą, visi su Franco režimu susiję simboliai turėtų dingti iš viešosios erdvės. Šiuo metu Franco kapavietė yra lankoma pakankamai aktyviai. Ištikimi ir nostalgijos apimti Franco pasekėjai čia dažnai atneša vainikų ir dalyvauja bazilikoje rengiamose mišiose.
J. Stalinas(nuotr. SCANPIX) (nuotr. Balsas.lt)
Po savo mirties 1953 metais, nuožmusis Sovietų Sąjungos lyderis buvo nedelsiant palaidotas Lenino mauzoliejuje. Bet 1961 metais, prasidėjus destalinizacijos procesui, Stalino palaikai buvo perkelti į paprastesnę kapavietę, esančią netoli Kremliaus. Visgi ir ši kapavietė išlieka tikra šventove Stalino gerbėjams. Kaip pranešama, šių metų kovą, per Stalino mirties metinių minėjimą, Raudonojoje aikštėje susirinko apie septynis šimtus, daugiausia pagyvenusių, Stalino gerbėjų, kurie padėjo gėlių ant buvusio Sovietų Sąjungos diktatoriaus kapo. Panašu, jog nostalgija praeities laikams, kuomet Stalinas valdė savo tvirtu geležiniu kumščiu, yra vis dar plačiai paplitęs reiškinys šiandieninėje Rusijoje.
Benito Mussolinis
Benito Mussolinis (PAL/Scanpix nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Istorijos apie Mussolinio palaikus yra apipintos legendomis. Po to, kai baigiantis Antrajam Pasauliniam karui fašistinės Italijos diktatorius buvo sušaudytas šiam sprunkant į Ispaniją, italų partizanai Mussolinio ir jo meilužės Clarettos Petacci kūnus atitempė į centrinę Milano aikštę. Joje buvusio diktatoriaus kūnas buvo pakabintas žemyn galva ir niekinamas įsiutusių italų. Vėliau Mussolinio palaikai buvo palaidoti nepažymėtoje kapavietėje netoli Milano, bet jau 1946 metais jo palaikai buvo iškasti ir pagrobti. Manoma, jog taip padarė Mussolinio gerbėjas, ant buvusios kapavietės palikęs raštelį: „Duče, galų gale tu ir vėl esi su mumis“. Mussolinio kūnas buvo rastas po keturių mėnesių – pasirodo, jį netoli Milano saugojo du pranciškonų vienuoliai. Istorija baigėsi tuo, jog Mussolinio palaikai, dar šiek tiek paklaidžioję po įvairius vienuolynus, italų valdžios įsakymų buvo palaidoti gimtajame buvusio diktatoriaus miestelyje Predappyje.
Dabartinė Mussolinio kapavietė iš tiesų tapo jo gerbėjų traukos objektu. Tai siejama ir su vis didėjančia nostalgija Mussolinio režimui. Visgi debatai dėl diktatoriaus palaikų anaiptol neužsibaigė. Šiuo metu Mussolinio šeima svarsto apie tai, jog buvęs Italijos lyderis nusipelnė prabangesnės kapavietės šalies sostinėje Romoje. Bet bent kol kas Mussolinis vis dar ilsisi savo gimtojo miestelio kapinėse.
Adolfas Hitleris (nuotr. Gamintojo)
Hitlerio kapavietės istorija yra beveik tokia pat paslaptinga ir keista kaip ir jo kolegos Mussolinio. Po to kai Hitleris nusišovė, bunkeryje buvę nacių pareigūnai pamerkė fiurerio lavoną į benziną, jį padegė, o vėliau palaikus palaidojo kape. Visgi jau tada buvo spekuliuojama, jog sovietų pajėgos slapta perlaidojo Hitlerio palaikus Rytų Vokietijoje. Vėliau KGB netoli bunkerio atrado dar vieną Hitlerio kaukolės fragmentą. Galiausiai Hitlerio palaikai buvo dar kartą iškasti aštuntajame dešimtmetyje, o netrukus kremuoti, pelenus vėliau išbarstant upėje. Visa tai atlikta tam, jog nacių lyderio kapas Rytų Vokietijoje jo pasekėjams netaptų šventąja vieta. Visai neseniai Rusijos pareigūnai pareiškė turintys Hitlerio žandikaulio ir kaukolės fragmentus, kurie įrodo, jog fiureris iš tikrųjų nusišovė. Visgi 2009 metais JAV mokslininkai paneigė tokią galimybę ir patvirtino, jog kaukolės likučiai greičiausiai priklausė nenustatytos tapatybės moteriai.
Klausiate, kodėl Rusija yra taip suinteresuota patvirtinti teiginius, jog Hitleris iš tikrųjų nusižudė? Anot „Foreign Policy“, pirmiausia tam, jog būtų nutildyta sąmokslininkų stovykla, kuri be paliovos kuria naujas teorijas apie tai, kaip Hitleris pabėgo iš savo bunkerio ir atsidūrė kur nors Pietų Amerikoje ar kitame pasaulio kampelyje. Tad spekuliacijos apie Hitlerio mirtį nesiliauja. Geriausias to pavyzdys – visai neseniai pasirodžiusi nauja ir į moksliškumą bandanti pretenduoti istorinė knyga „Pilkasis Vilkas: Adolfo Hitlerio pabėgimas“, kurioje yra pasakojama apie pokarinį Hitlerio pabėgimą į Argentiną.
