Jeigu ne dubuo tabuli – libanietiškų salotų, Parisulos Lampsos gyvenimas šiandien greičiausiai būtų buvęs visiškai kitoks. Bent jau taip tvirtina moteris, pasiskelbusi mylimiausia Sadamo Huseino meiluže.
Vieną 1968-ųjų vasaros vakarą 16-metės Parisulos Lampsos kaimynė svilte prisvilo prie jos su prašymu palaikyti jai draugiją pobūvyje, kurį rengė jos vyras. Mergina sutiko: pasipuošė rožine suknele, į šviesius plaukus įsirišo tos pačios spalvos kaspiną, pasikvėpino mėgstamais kvepalais, pasipuošė auksinėmis apyrankėmis ir su dubeniu salotų rankose patraukė į kaimynų namą.
Trys dešimtmečiai laimės
Ten Parisula buvo supažindinta su jaunu vyru elegantišku kostiumu, prisistačiusiu tik vardu – Sadamas. Sadamui Huseinui tuo metu buvo 31-eri ir jis jau buvo labai įtakinga figūra į valdžią besiveržiančioje nacionalistinėje „Baath“ partijoje. Bet Parisulą labiau patraukė jo išvaizda. „Jūsų akys kaip žvėries – žvilgsnis toks šaltas...“ – nesusilaikė nepasakiusi. Bet kas kitas, anot P. Lampsos, už tokius žodžius būtų galvą palydėjęs, o ji S. Huseiną tik prajuokino.
Taip kaimynų namo svetainėje, skambant Frenko Sinatros dainoms, užsimezgė paauglės ir būsimo Irako diktatoriaus romanas, kuris, P. Lampsos tvirtinimu, tęsėsi net tris dešimtmečius.
Geresnė už kitas
Dabar P. Lampsos 57-eri, ir jos prisiminimų knyga „Mano gyvenimas su Sadamu“ sėkmingai keliauja po pasaulį – ją vos spėja versti iš vienos kalbos į kitą.
Savo memuaruose irakietė, dabar reikalaujanti būti vadinama Marija, smulkiai nupasakojusi apie savo tariamą romaną su S. Huseinu ir gyvenimą diktatoriaus šešėlyje. Kritikai šią knygą vadina nežabotu fantazijos proveržiu (o kai kurie net įtaria propagandą, padėjusią amerikiečiams įsiveržti į Iraką), tačiau kūrinio populiarumui tai netrukdo – „Gyvenimas su Sadamu“, kurį pagal P. Lampsos žodžius aprašė švedų rašytoja Lena Katarina Svanberg, išleista daugiau nei dešimtyje šalių.
Buvusi S. Huseino meilužė, kurią jis neva meiliai vadindavęs šakra – šviesiaplauke, – keletą metų ramiai gyveno nedideliame Švedijos provincijos miestelyje svetima pavarde. Kodėl ji staiga nusprendė atskleisti ir savo tikrąjį vardą, ir spalvingą praeitį, daug kam lieka nesuprantama iki šiol. Beje, išgirdusi epitetą „meilužė“, moteris visada suraukia nosį – P. Lampsos nuomone, tai visiškai netinkamas žodis jos santykiams su buvusiu Irako diktatoriumi apibūdinti. Ne, sako Parisula, ji tikrai neturėjo nieko bendra su ordomis kitų meilužių, kurių S. Huseinas, tvirtinama, turėjo visą haremą. Ji buvo geresnė: elegantiška, kilusi iš geros šeimos, išsilavinusi – kalbėjo graikiškai, arabiškai, angliškai ir prancūziškai. Ir dar ji niekada nebuvusi niekieno išlaikytinė – mokėjusi užsidirbti duoną pati (kadaise net užėmė aukštą postą Irako olimpiniame komitete).
„Jis (S. Huseinas) matė, kad aš esu kitokia“, – tvirtina P. Lampsos. Ir, jei tikėtume, šis jos bruožas diktatoriui labiausiai ir patikęs – juk ne šiaip sau iš visų S. Huseino meilužių ji esą išsilaikiusi ilgiausiai.
Romanas be įrodymų
P. Lampsos romano su Irako prezidentu istorija kupina dramatiškų vingių ir posūkių, kurie nepadarytų gėdos moderniausiam Holivudo trileriui, tačiau ji palieka pernelyg jau daug neatsakytų klausimų. Tad turbūt neverta stebėtis, kad daugybė žmonių laiko P. Lampsos oportuniste barakuda ir fantazuotoja. Jokia moteris, kuri, bijodama persekiojimo, tiek metų slapstėsi svetimoje šalyje, dangstėsi svetima pavarde, nespausdintų savo nuotraukos stambiu planu ant skandalingo turinio knygos viršelio, sako kritikai.
Kadaise galingiausio ir grėsmingiausio Rytų lyderio favoritė tokius priekaištus atmeta neslėpdama susierzinimo ar net įsiūčio – ypač jei kas nors apkaltina ją nusirašius savo meilės istoriją nuo „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų. Tačiau moteris taip pat negali šveisti kritikams į veidą ir jokių romano su S. Huseinu įrodymų – nei nuotraukų, nei laiškų – net raštelio.
Nors kai kurie šaltiniai teigia, kad kai JAV pajėgos 2003-iaisiais šturmavo vienus iš diktatoriaus rūmų, juose rado P. Lampsos nuotraukų. Ir niekam ne paslaptis, kad Huseinų klanas samdydavo specialius žmones, kurių pareiga būdavo parūpinti jiems „šviežienos“ – vis naujų gražuolių. Sadamui, teigiama, labiausiai patikdavusios blondinės.
Meilužio įkaitė
Kaip pasakoja pati Parisula, prieš pažintį su svarbiausiu vyru savo gyvenime ji buvo tik miela, naivi mergaičiukė, augusi iš Libano kilusioje pasiturinčioje graikų stačiatikių šeimoje. Grožis ir stilingi drabužiai, vežti iš Beiruto, buvo pelnę jai Bagdado princesės pavardę.
Parisulos šeimą į Iraką atvežė tėvas, sulaukęs iš Irako sparčiai besivystančios naftos pramonės viliojamo darbo pasiūlymo. Pati ji gimė jau Bagdade – vienintelė mergaitė namuose, kuriuose augo septyni sūnūs.
Jaunoji Parisula, arba Pari, kaip ją visi vadino, gyveno išties kaip tikra princesė, apsupta Irako aukštuomenės – elito grietinėlės: dienas leisdavo madinguose užmiesčio klubuose prie baseino, vakarus – prabangiuose priėmimuose Bagdado turtuolių soduose.
Tai buvo nuostabios dienos: gyvenimas buvo lengvas, ji – jauna, graži ir, svarbiausia, – laisva. Vėliau, tvirtina P. Lampsos, S. Huseinas tvirtai laikė ją savo geležiniuose gniaužtuose, niekada nepaleisdamas iš akių. Būdavo, kad jis nesusisiekdavo su ja keletą metų, bet Parisula tvirtina visada jautusi jo valdžią, žinojusi, kad jis gali susirasti ją bet kada ir bet kur. S. Huseinas buvo pavojingas ir įtakingas. Ir jis nesiruošė palikti jaunos meilužės. Kaip ir nesiruošė jai leisti palikti jį.
Kai Parisula ir pati galiausiai ištekėjo už turtingo armėno, S. Huseinas neva pasirūpino įgrūsti jį į kalėjimą ir konfiskavo visus turtus. Baimindamasis keršto ir tolimesnių persekiojimų, vyras progai pasitaikius spruko į Beirutą ir praktiškai dingo iš savo šeimos – Parisulos ir dviejų dukterų Lizos ir Alikos – gyvenimo. Moterys gyveno Bagdade, kai kartą, P. Lampsos tvirtinimu, vienas S. Huseino sūnų išprievartavo jos penkiolikmetę dukterį. Bet, nepaisydama išgyvento siaubo ir pažeminimo, ji vis tiek eidavo pas S. Huseiną vos tik jis pakviesdavo. Paprastai prabangus automobilis privažiuodavo prie Parisulos namų, kad nuvežtų ją į vienus iš meilužio rūmų. Ten ji praleisdavo kelias valandas arba kelias dienas – priklausomai nuo diktatoriaus pageidavimų. Dabar moteris teisinasi bijojusi, kad jeigu nepaklus įtakingojo meilužio norams, jis ją nužudys arba dar blogiau – keršys jos šeimai.
Keista, bet visiškai kitaip P. Lampsos kalba apie S. Huseiną kaip apie vyrą. Esą nors turėjo sutuoktinį – savo vaikų tėvą, – niekada negalėjo pamiršti aistros, kurią dar paauglystėje pajuto „vyrui ugningomis akimis“.
Knygos vertas finalas
Iš pradžių pasaką primenantys S. Huseino meilužės memuarai pabaigoje tampa itin painūs. P. Lampsos teigia, kad 9-ojo dešimtmečio pradžioje vėl pastojo ir išvykusi į Graikiją pagimdė ten sūnų Konstantiną. Kas jo tėvas, moteris ir šiandien atsisako atskleisti.
Bet ji pasakoja sugebėjusi išsivežti dukterį Lizą iš Irako ir ketinusi tą patį padaryti su kita dukterimi, bet S. Huseinas tapo itin paranojiškas ir valdingas: paskambinęs meilužei sakydavo, jog yra Mosule, Šiaurės Irake, o po kelių minučių Parisula išvysdavo jį prieš save.
Vieną vakarą S. Huseinas, atrodęs labai pavargęs, ilgai žvelgė į meilužę ir galiausiai pasakė: „Metas viską baigti, šviesiaplauke“. Kai Parisula paklausė – kaip, jis prisipažino dar turįs pagalvoti.
„Aš žinau tik viena, – neva pridūręs S. Huseinas. – Joks kitas vyras tavęs nepalies.“
Šiuose žodžiuose P. Lampsos teigia išgirdusi mirties nuosprendį, todėl nusprendusi bėgti – ir nedelsiant.
Knygoje ji rašo 2001-aisiais palikusi dukterį Aliką Bagdade, o pati pabandžiusi pabėgti iš Irako per Kurdistaną. Tačiau vedliai ją išdavė, ir Parisula pakliuvo į Irako saugumo tarnybų rankas. Smogikai neva kažkiek laiko pralaikė ją kažkokiame požemyje, paskui perkėlė į moterų kalėjimą. Iš ten P. Lampsos vieną dieną buvo be jokių paaiškinimų suruošta pervežti į Bagdadą. Moteris šventai tikėjo, kad vyksta į savo egzekuciją, tačiau kalėjimo autobusas nuvežė ją prie Sirijos sienos.
Parisula pasakoja galiausiai atsidūrusi Jordanijos sostinėje Amane, viešbutyje, kur neva ir sužinojusi, jog jos pagrobimą suorganizavo Irako opozicija ir netiesiogiai – JAV vyriausybė.
Kone nerišliausia P. Lampsos prisiminimų knygos dalis yra toji, kurioje ji pasakoja, kaip iš Jordanijos atsidūrė Tailande, kur ją apklausė JAV centrinės žvalgybos valdybos – CŽV – agentai, norėdami sužinoti kuo daugiau smulkmenų apie asmeninį S. Huseino gyvenimą. Moteris tvirtina buvusi klausinėjama įvairiausių dalykų, pradedant tuo, ką diktatorius mėgsta valgyti, ir baigiant klausimu, ar ji pati sugebėdavusi atskirti S. Huseiną nuo jo antrininkų.
Galiausiai P. Lampsos dukra Alika sugebėjo pasprukti iš Irako ir prisiglausti pas giminaičius Graikijoje. Jos motina prieglobstį rado Švedijoje, kur jau buvo įsikūrusi kita jos dukra su vyru.
Dabartinis P. Lampsos gyvenimas Švedijos kaime nespindi tokia prabanga kaip kadaise – toli gražu. Tačiau moteris tvirtina esanti viskuo patenkinta: ji eina pasivaikščioti su šunimi, apsiperka vietos krautuvėlėse, namuose plauna indus ir atlieka kitus ruošos darbus. „Tik mano širdis vis dar yra Bagdade, – tikina Parisula. – Man pradeda byrėti ašaros, kai užsimerkiu ir regiu gėles savo sode – galiu net užuosti gardenijas...“
Parengė Aistis Girnius
