Politikai retai kada pripažįsta klydę, tačiau Michailas Sergejevičius Gorbačiovas visada buvo šiek tiek kitoks. Todėl nieko keista, kad dabar, žvelgdamas į šešerius audringus metus, kuomet jam teko būti Sovietų Sąjungos vadovu, vyras atvirai skaičiuoja tąkart padarytas klaidas.
Išskiriniame „Guardian“ duotame interviu politikas pastarųjų įvardija bent penkias. Dėl jų buvo kaltas ne tik jo pačio žlugimas prieš 20 metų; dėl šių klaidų sugriuvo ir Sovietų Sąjunga, o nesureguliuotos ekonomikos dėka keli rusai tapo milijardieriais, palikdami milijonus žmonių skęsti skurde.
M. Gorbačiovas nūdien sudaro atsipalaidavusio ir patenkinto gyvenimu žmogaus įspūdį, tačiau neretai jį užklumpa karčios praeities šešėliai, ypač – kalbantis apie didžiausią tuometinį varžovą Borisą Jelciną arba atsiminus laikus, kuomet sąmokslininkai uždarė jį į namų areštą Kryme prieš 20 metų vykusio pučo metu. „Jie bandė išprovokuoti mane kovai ar net susišaudymui, o tai būtų baigęsi mirtimi,“ – prisimena buvęs prezidentas.
Paklaustas, dėl ko gailisi labiausiai, M. Gorbačiovas atsako be jokių dvejonių: „Man labai apmaudu dėl fakto, kad pernelyg ilgai užgaišau, bandydamas reformuoti Komunistų partiją“. Anot politiko, jis galėjo atsistatydinti dar 1991 m. balandį ir suformuoti demokratinių reformų partiją, kadangi komunistai stabdė visus reikiamus pasikeitimus.
Pastarasis atsakymas turėtų ypatingai dominti istorikus, kadangi tai – pirmasis viešas M. Gorbačiovo pareiškimas, kad jam reikėjo palikti Komunistų partiją keliems mėnesiams iki 1991 m. balandžio mėnesio perversmo. 1995 m. išleistuose memuaruose politikas nebuvo toks atvirtas.
1991 m. pavasarį M. Gorbačiovas buvo įstrigęs tarp dviejų galingų srovių, kaip reikiant varžiusių jo veiksmų laisvę. Vienoje pusėje buvo konservatoriai ir reakcionieriai, bandantys pakeisti jo politiką; kitoje – progresyvieji, norintys įkurti kelių partijų sistemą ir pastūmėti šalį rinkos reformų link.
Lūžis įvyko 1991 m. balandį, Komunistų partijos centro komiteto posėdžio metu. Tuomet keli kalbėjusieji ėmė reikalauti nepaprastosios padėties paskelbimo ir naujo cenzūros įvedimo. Remiantis M. Gorbačiovo memuarais, tąkart jis nukirtęs: „Man jau gana demagogijos. Atsistatydinu“.
Kalbėdamasis su „Guardian“, politikas išsamiau paaiškina, kas tąkart nutiko. „Politbiuras (Tarybų Sąjungos Komunistų partijos aukščiausia vadovaujanti institucija) surengė pasitarimą be manęs ir sėdėjo jame tris valandas. Vėliau sužinojau, kad tie politikai mane kritikavo ir niekaip nepajėgė nieko nuspręsti. Prabėgus trims valandoms buvau pakviestas atgalios ir manęs paprašė atsiimti atsistatydinimo pareiškimą. Tuo metu mano šalininkai iš centro komiteto surinko daugiau, nei šimto žmonių, sutikusių su naujos partijos sukūrimo idėja, parašus“.
Tuomet, kai centro komitetas atnaujino posėdį, aistros jau buvo nurimę ir M. Gorbačiovas atsiėmė savo pareiškimą. Be to, niekas nenorėjo dėl šio klausimo balsuoti, kadangi net ir atsistatydinęs iš partijos, Gorbačiovas vis vien būtų likęs Sovietų prezidentu. Savo memuaruose pastarasis rašė: „Nūdien dažnai pagalvoju, ar turėjau primygtinai reikalauti galimybės atsistatydinti iš generalinio sekretoriaus pareigų. Tiesą sakant, toks sprendimas man asmeniškai būtų žymiai labiau patikęs. Tačiau jaučiausi neturintis teisės „apleisti partiją“. Komunistų partija valdė Rusiją nuo 1917 m. ir bet kuriam politikui, ypač – ilgą laiką buvusiam šios partijos dalimi, buvo sunku įsivaizduoti, jog šioji kada nors netektų valdžios.
Šiandien Gorbačiovas nebedvejoja. „Dabar esu tikras, jog turėjau išnaudoti tą progą, be jokių kalbų atsistatydinti ir sukurti naują partiją. Komunistų partija buvo it didelis reformų stabdis, nepaisant to, kad pati jas leisdavo. Tačiau visi pastarosios nariai buvo įsitikinę, jog reformos turėjo būti tik kosmetinio pobūdžio – jie galvojo, kad pakanka perdažyti pastato fasadą, nepaisant to, kad po nauja išore pūva ta pati sena betvarkė“.
Antras dalykas, dėl kurio apgailestauja buvęs prezidentas – kad nesiėmė reformuoti Sovietų Sąjungos ir nedavė daugiau valdžios 15-kai respublikų. 1991 m. pradžioje, tuo metu, kai politikas ėmė galvoti apie laisvesnės federacijos sukūrimą, trys Baltijos šalys paskelbė nepriklausomybę. Lietuvoje bei Azerbaidžiane buvo pralietas kraujas. Tuo tarpu Rusija, pati didžiausia respublika, valdoma ambicingo lyderio Boriso Jelcino, reikalavo vis didesnės Sovietų biudžeto kontrolės. Kai kurie analitikai teigia, kad visa sovietinė sistema buvo nereformuotina ir bet koks pakeitimas būtų ją pastūmėjęs nesustabdomo dramatiško kitimo proceso link. Taigi, atsižvelgiant į šią analizę, M. Gorbačiovo kontrolės praradimas buvo tiesiog neišvengiamas.
Stipraus bei teigiamo charakterio ir laimingo šeimyninio gyvenimo (kol jo žmona Raisa Maksimovna 1999 m. nenumirė nuo leukemijos) dėka M. Gorbačiovas išliko optimistiškas. Netektis neapkartino jo būties ir nepavertė ciniku. Jis įsitikinęs, kad didžioji Sovietų Sąjungos problemų dalis buvo ant rezoliucijos ribos, kol 1991 m. kilęs pučas suteikė tarpusavyje besivaržančioms jėgoms naują pagreitį.
1991 m. lapkritį Komunistų partija turėjo parengti naują programą. Parlamentas priėmė „antikrizinį planą“, skirtą ekonominių reformų paspartinimui. Pasitraukus Baltijos šalims, 12 likusių Sovietų respublikų sutiko su naujos sutarties, turėjusios suteikti didesnę politinę bei ekonominę autonomiją, paliekant gynybos bei užsienio politikos reikalus Sovietų valdžiai, sąlygomis. Sutartis turėjo būti pasirašyta rugpjūčio 20 d.
„Štai čia aš ir suklydau – išvykau atostogauti. Juk būčiau galėjęs tverti ir be tų dešimties laisvų dienų... Buvau pasirengęs skristi į Maskvą ir pasirašyti tą sutartį, – apgailestauja M. Gorbačiovas. – Tačiau rugpjūčio 18 d. atvyko grupė nekviestų žmonių, kurie apsupo mūsų namus. Pakėliau telefoną, norėdamas pasiteirauti, kas jie tokie ir kas juos atsiuntė, tačiau neišgirdau jokio signalo – telefono linija buvo išjungta“.
M. Gorbačiovas tąkart laiką leido valdžios viloje Kryme, ant Juodosios jūros kranto, kartu su žmona, dukra Irina bei jos šeima. Pastatai buvo saugomi tris dienas, kol pučas žlugo dėl B. Jelcino pasipriešinimo, skilimo armijoje ir vidaus nesutarimų tarp sąmokslininkų grupelių, kurias daugiausia sudarė ministrai ar aukšto rango Komunistų partijos nariai.
M. Gorbačiovas energingai atmetė teorijas, kad tai jis davęs leidimą sąmokslui. „Žmonės klaidingai įsitikinę, kad tai Gorbačiovas viską suorganizavo. Jie teigia, kad M. Gorbačiovas manė išliksiąs nugalėtoju, kad ir kas benutiktų. Tai – nesąmonė, visiška nesąmonė, – aršiai sako politikas. – Tie asmenys ketino atimti postą iš lyderio ir išsaugoti senąją sistemą – štai ko jie norėjo. Jie reikalavo, kad parašyčiau prašymą būti atleistam iš prezidento pareigų dėl šlubuojančios sveikatos“.
Tuo metu, kai jų namas buvo izoliuotas, Raisa Maksimova rašė dienoraštį. Jame moteris atpasakojo, kaip M. Gorbačiovas perspėjęs sargybinius, kad imsis „kraštutinių priemonių“, jeigu nebus atstatytas ryšys su išoriniu pasauliu. Žinoma, visa tai tebuvo blefas. „Tai buvo manevravimo dalis... Norėjau padaryti jiems spaudimą, nenorėdamas provokuoti... Mano kraštutinės priemonės buvo diplomatinės ir politinės, tačiau man pavyko juos apmauti. Jeigu Maskvoje tuo metu nebūtų vykęs sujudimas, mano padėtis būtų pakibusi ore. Tačiau sostinėje žmonės protestavo prieš pučistus. Jie buvo vedami B. Jelcino ir būtent todėl turime jam padėkoti – šis politikas pasielgė teisingai“.
Tačiau vyresnioji karta atsimena, kaip nesunkiai 1964 m. pabaigoje iš posto buvo pašalintas Nikita Chruščiovas ir prasidėjo destalinizacijos era. Kaip M. Gorbačiovui atrodo, kas būtų nutikę, jei sąmokslininkai būtų iš pat pradžių suėmę B. Jelciną, kaip kad jį? Ar tuomet jie galėję laimėti?
Buvęs Sovietų lyderis į tai atsakė, kad jėgų balanso dėka, perversmas buvo iškart pasmerktas, nesvarbu, ką pučistai bebūtų darę. Sąmokslininkai buvo sutrikę dėl Gorbačiovo atsparumo ir atsisakymo atsistatydinti iš prezidento posto. Jis taip pat priminė, jog specialiosios pajėgos sukilo, kai šioms buvo įsakyta šturmuoti Baltuosius rūmus, kuriuose B. Jelciną supo tūkstančiai šalininkų.
M. Gorbačiovas įvardijo kelis pasiekimus, dėl kurių jis labiausiai didžiuojasi, pradėdamas vienu žodžiu: „Perestroika“. Perestroika, reiškianti „pertvarką“, buvo programa, skirta Sovietų Sąjungos politinei ir ekonominei sistemoms reformuoti. Šią programą M. Gorbačiovas pradėjo vykdyti vos atėjęs į valdžia 1985 m. kovo mėnesį. Į ją taip pat buvo įtrauktas tarptautinių ryšių, paremtų branduoliniu nusiginklavimu, restruktūrizavimas, prievartinės intervencijos į užsienį atmetimas bei pripažinimas, kad net supervalstybės gyvena viename pasaulyje.
Naujoji Sovietų nesikišimo politika leido Rytų Europos valstybių vidaus režimus pakeisti taikiomis priemonėmis. „Tai, ką mums pavyko pasiekti šalies viduje ir tarptautinėje erdvėje, buvo nepaprastai svarbu. Tai lėmė Šaltojo karo pabaigą, judėjimą naujos pasaulio tvarkos link ir, nepaisant visko, laipsnišką žengimą tolyn nuo totalitarinės valstybės, į demokratiją“.
M. Gorbačiovas niekada nesusitaikė su devyneriais B. Jelcino valdžios metais, kurie jam atrodo kaip chaoso laikai. Taip pat jis nesutiko su 1991 m. gruodį tarp B. Jelcino ir Ukrainos bei Baltarusijos lyderių sudarytu paktu, skelbiančiu Sovietų Sąjungos žlugimą. M. Gorbačiovas įsitikinęs, kad turėjo pašalinti B. Jelciną iš kelio keli metai iki šiam tampant tiesioginiu varžovu. „Greičiausiai buvau per daug liberalus bei demokratiškas. Reikėjo išsiųsti Jelciną kaip ambasadorių į Didžiąją Britaniją ar, galbūt, į vieną iš buvusių britų kolonijų,“ – atsidūsta politikas.
M. Gorbačiovas giria Vladimirą Putiną už iki maždaug 2006 m. atkurtą šalies stabilumą. Nepaisant to, jog pastarasis naudojosi ir tam tikrais autoritariniais metodais, šie M. Gorbačiovui atrodė priimtini. „Tačiau, kuomet pamačiau, kad jis keičia rinkimų sistemą, panaikindamas Rusijos regionų valdytojų rinkimus ir atsikratydamas vienmandačių rinkimų apygardų, negalėjau to palaikyti. Suskaičiavau 20 pokyčių, kurie prieštarauja mano įsitikinimams“.
Pokalbiui einant į pabaigą, pasiteiravau buvusio Sovietų prezidento apie pokyčius Kinijoje – didžiausioje pasaulio komunistinėje valstybėje. M. Gorbačiovas yra įsitikinęs, kad reforma ten – neišvengiama. Anot politiko, bet koks pasiūlymas, kad jam reikėjo sekti Kinijos pėdomis – pradedant ekonomine, o ne politine reforma – yra netinkamas.
„Jei būtume tą padarę, Sovietų Sąjungoje niekas nebūtų pasikeitę. Žmonės tenai buvo visiškai izoliuoti nuo sprendimų priėmimo. Mūsų šalis buvo kitame vystymosi lygyje, nei Kinija, ir tam, kad išspręstume problemas, mums reikėjo įtraukti žmones, – teigia buvęs šalies vadovas. – Negi jūs manote, kad kinams pavyks išvengti tokių pat drastiškų pokyčių? Ateis metas, kai jiems teks nuspręsti dėl tam tikrų politinių pakitimų ir tas laikas nenumaldomai artėja“.
Šių metų kovą M. Gorbačiovas atšventė 80-ties metų jubiliejų Londone, „Royal Albert Hall“ vykusiame vakare, kurį vedė aktoriai Kevinas Spacey ir Sharon Stone. Jam dainavo įvairūs atlikėjai, tarp jų – Shirley Bassey, Paul Anka, Melanie C bei vokiečių roko grupė „The Scorpions“, kurie kadaise buvo antroji Vakarų pasaulio grupė, koncertavusi Sovietų Sąjungoje. Tačiau vakaro kulminacija buvo tuomet, kai pats M. Gorbačiovas sudainavo rusišką meilės romansą – susirinkusieji buvo priblokšti politiko balso grynumo bei aistros, su kuria buvo atlikta daina. Niekas nežinojo, kad M. Gorbačiovas turi neatskleistą talentą dainuoti.
Paklaustas apie tai, buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas nusijuokia ir sako: „Prireikus, galėčiau tapti populiariosios muzikos atlikėju. Raisai labai patikdavo, kai dainuodavau“.
