Jacques'as Levy knygoje „Europe. Une geographie“ (Europa. Geografija)[1] nagrinėja Europą ir europietiškumą kaip problemą ir ieško Europos ribų ne įprastiniuose geografiniuose apibrėžimuose, o jos istorinėse ir kultūrinėse išraiškose bei jų sąryšyje su pasauliu, kuris nėra Europa. Daugiakultūriškumas ir įvairovė yra neatskiriama Europos tapatybės dalis. Europa istoriškai yra daugiakultūrė abiejuose lygmenyse: tiek vidinėse išraiškose, tiek kontaktuose su išoriniu pasauliu. Iš tiesų europietiškos kultūros dėmenys daugeliu atvejų yra importinės kilmės (tokių civilizacijų kaip Mesopotamijos, Kinijos, arabų). Tačiau Europos išskirtinumas, pasak sociologijos tėvo Maxo Weberio, ir glūdi ne kultūriniuose šaltiniuose, o tame, kaip tie šaltiniai buvo interpretuoti ir racionalizuoti.
Europos Sąjunga yra, be abejonės, vienas įspūdingiausių projektų sukurti daugiakultūrę Europos visuomenę. Visuomenė čia įgyja Ferdinando Tonnieso prasmę, kuri yra priešinga „bendruomenės“ sąvokai: visuomenė, skirtingai nei bendruomenė, yra sąmoningai susikūręs taikaus sugyvenimo paktas, įtvirtinantis tarpusavio priklausomybę funkciniu požiūriu. Bendruomenė yra natūraliai susikūrusi ir jausmais, bendra kolektyvine atmintimi ir bendrom tradicijom susaistyta realybė (E. Durkheimas tai vadina mechaniniu solidarumu, kuris yra priešingas organiniam solidarumui).
Europos Sąjungos šūkis „vieningi įvairovėje“ ir įprasmina šį projektą kaip sąmoningą daugiakultūrės Europos visuomenės kūrimą. Atrodo, lyg pats Imanuelis Kantas svajotų atmerktomis akimis.
Tačiau realybė yra daug sudėtingesnė ir daugiakultūrė Europos visuomenė tėra embrioninės stadijos. Europeizacija nėra vienintelis ir visa apimantis procesas. Ją taip pat lydi didėjanti regionalizacija ir etnolingvistinė fragmentacija. Užtenka prisiminti stiprėjantį flamandų pasiryžimą atsiskirti nuo Belgijos (Valonijos) arba Katalonijos judėjimą už nepriklausomybę. Žinoma, tai nekompromituoja daugiakultūrės Europos projekto, tik parodo, kad Europa yra „besiformuojanti visuomenė“. Ši visuomenė ateityje apims ir Balkanų valstybes. Juk Salonikuose Europos Vadovų Taryba paskelbė, kad „Vakarų Balkanų ateitis yra Europos Sąjungoje“ [2] (Kroatijai ir Makedonijai jau yra suteiktas kandidačių statusas). Turkijos atvejis yra dar problemiškesnis, nes ši šalis jau ne vieną dešimtmetį beldžiasi į Europos Sąjungos duris. Islamiška Turkija dažnai Europoje yra traktuojama kaip pavojus ir totali priešprieša europietiškoms vertybėms, nors jos priėmimas, daugelio specialistų manymu, yra istorinė galimybė sukurti iš tiesų daugiakultūrę Europą ir nutiesti tiltą tarp islamo ir Vakarų pasaulių. Juk Turkija yra ne tik vienintelė demokratinė islamo valstybė, bet ir puiki tarpininkė, gerbiama daugelio kaimyninių šalių.
Tačiau, pasak legendos, Dzeuso pagrobta Finikijos karaliaus duktė Europa, „toji, kuri mato toli“ [3], nebemato ne tik toli, bet ir arti. Europietiškos visuomenės kūrimo projektas pamiršo antrąją Europos daugiakultūriškumo dimensiją: santykius su kitom, ne europietiškom arba mažiau europietiškom realybėm ir kultūrom.
Imigracijos tema čia yra svarbiausia ir pamokoma.
Senoji Europa jau pokario metais tapo „imigracijos žeme“ [4]: net tradicinės emigracinės šalys, tokios kaip Ispanija, Portugalija, Italija, jau devintame dešimtmetyje tapo imigracinius srautus sugeriančiomis valstybėmis. Imigracijos mastas ateityje turi aiškią tendenciją tik didėti ne tik Senojoje, bet ir Naujojoje Europoje.
Senoji Europa jau parodė pirmus regos sutrikimo požymius naujų Europos Sąjungos šalių atžvilgiu: po didžiojo dešimties Centrinės ir Rytinės Europos valstybių prisijungimo („big bang 2004“) Vakarų Europos valstybes apėmė „lenkų santechniko“ fobija. Taip pat visai neseniai Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy sprendimas deportuoti romus į Rumuniją ir Italijos vidaus reikalų ministro R. Maroni politinė parama ir pasiryžimas juo sekti ir net pralenkti šią diskriminacinę ir Europos Sąjungos įstatymus pažeidžiančią politiką sukėlė ne tik paties popiežiaus Benedikto XVI susirūpinimą, bet ir iš pagrindų sudrebino daugiakultūrės Europos sapną.
Italijos ir Graikijos vykdomas nelegalios imigracijos tramdymas žmogaus teises pažeidžiančiais metodais nėra naujiena. Italijos atvejis jau yra pristatytas Europos žmogaus teisių teismui[5]. Tačiau labiausiai stebina ne moralinių ar humanitarinių principų nebuvimas ar teisinis šių veiksmų nelegalumas, o sąmoningas akivaizdžios tiesos neigimas. Europos valstybės ignoruoja aiškius demografinius reiškinius: juk Europos populiacija yra pasmerkta ne tik senti, bet ir sumažėti net 20 milijonų jau iki 2030 metų[6]. Taip pat yra aišku, kad senstančiai ir vis labiau modernizuojamai Europai struktūriškai reikia nekvalifikuotos darbo jėgos[7] ir integracinės politikos. Nors Lisabonos sutartis legaliai įtvirtino migracinę politiką (legalią ir nelegalią imigraciją bei integracinę politiką) kaip Europos Sąjungos įsipareigojimus, Sąjunga ne tik neturi visapusiškos europietiškos imigracijos politikos, bet ją ir kuria remdamasi „restriktyvios ortodoksijos“ [8] principais, atspindinčiais mitus, o ne realybę. Tai yra pati palankiausia dirva politinei demagogijai.
Šioje dirvoje suvešėjo įvairūs nacionalizmai ir rasizmai, sąmoningai kurstomi populistinių politinių jėgų. I. Kanto sapnas virsta košmaru: svarbiausiais veikėjais tampa neofašistinės kultūros skleidėjai, tokie kaip J. Haiderio įkurta politinė partija Austrijos ateities sąjunga (BZO), J. M. Le Peno Nacionalinis frontas Prancūzijoje, U. Bossi Šiaurės lyga Italijoje ir taip toliau. Ši „neliberali politika neoliberaliais laikais“ [9] yra pats didžiausias iššūkis daugiakultūrės Europos ateičiai.
Senoji Europa jau senokai yra nusėta konsoliduotų imigracinių kelių tiek dėl savo kolonijinės praeities, tiek dėl aiškių ekonominių priežasčių (globaliniai darbo pasiūlos ir paklausos principai) [10]). Naujoji Europa tebėra emigracinė žemė, bet neilgam. Daugiakultūrės Europos visuomenės kūrimasis negali ignoruoti to, kad imigracinė populiacija yra Europos visuomenės dalis. Šiaurės afrikiečių segregacija Prancūzijoje, turkų bendruomenės izoliacija Vokietijoje yra geriausi pavyzdžiai, kaip Europos piliečiai (dauguma imigrantų yra jau antrosios kartos, taigi Europos Sąjungos piliečiai su visomis teisėmis) neranda vietos Europoje. Prancūzų priemiesčių degradacija yra ne kas kita, kaip šios problemos padarinys.
Didžiojoje Europos dalyje politinės ir pilietinės kultūros vyrauja ius sanguinis (kraujo teisė: tautybė ar pilietybė nustatoma pagal tai, ar protėviai gyveno toje teritorijoje). Respublikinis Prancūzijos modelis ius soli (gimimo vietos teisė: tautybė ar pilietybė nustatoma pagal tai, ar esi gimęs toje teritorijoje), kuris daugeliui gali pasirodyti humaniškesnis ir labiau daugiakultūris, nėra pažangesnis: Respublikos pilietis neturi jokių „grupės“ teisių ir yra pasmerktas natūralizacijos procesui. O juk daugiakultūrė Europa neturėtų būti amerikietiško tipo „katilas, kuriame ištirpsta įvairios kultūros“. Jos atsiradimas turi būti naujas skirtingų kultūrų integracijos procesas, kitų tautų, etninių grupių, religijų paveldas turėtų būti ne tik nemenkinamas, o vertinamas ir pripažįstamas. Europa tapo Vakarų pasaulio kultūros židiniu tik todėl, kad ji mokėjo tai daryti, kad ji mokėjo „žiūrėti į tolį“.
Neseniai teko būti Florencijoje, Katedros požemiuose, kurie yra vieni didžiausių Italijos ir Europos kultūros paveldo objektų. Požemiai slepia senosios SantaReparata bažnyčios liekanas. Milijonai turistų kasmet grožisi nuostabiomis grindų mozaikomis. Jos sukurtos arabiškais motyvais, kurie prigijo Italijos kultūroje dėl to, kad Sirijos pirkliai dažnai lankėsi Italijos uostuose. Dabar tai – kultūrinis paveldas, kuriuo mes, europiečiai, didžiuojamės. Gal šiandieninių imigrantų kultūrinis įnašas į mūsų Europos daugiakultūrę visuomenę taip pat galėtų tapti paveldu ateities kartoms. Bet tam Europai reikia akinių.
Violeta Podagelytė
