Prabėgo lygiai metai, kai Čilės šiaurėje užgriuvusi San Chosės šachta dviem mėnesiams nuo pasaulio buvo atskyrusi 33 joje dirbusius šachtininkus. Tuo metu visas pasaulis sekė jų išlaisvinimo darbus.
Įkurs centrą
Šiuo metu buvę šachtininkai bando iš naujo tvarkyti savo gyvenimus. Daugelis jų vengia viešumos, tačiau yra ir tokių, kurie pasinaudojo situacija ir išgarsėjo.
Iš karto po išlaisvinimo iš užgriuvusios šachtos kalnakasiai buvo pakviesti apsilankyti įvairiose šalyse. Viešėdami Jungtinėse Valstijose, šachtininkai apsilankė pramogų parke „Disney World“, Anglijoje apžiūrėjo Mančesterio komandos „United“ stadioną, o Izraelyje buvo dargi pakrikštyti Jordano upės vandenyse.
„Visus tuos metus mes daug keliavome, bet finansiniai mūsų reikalai nėra geri, – sakė Luisas Ursua, buvęs nukentėjusios šachtininkų pamainos brigadininkas, paskutinis iškeltas iš 700 metrų gilumos. – Daugelis mūsų dirba, tačiau kai kurie turi ir kitokių idėjų – dalyvauja įvairiuose renginiuose, pasakoja apie patirtas emocijas, pataria, kaip elgtis ekstremaliose situacijose. Manau, kad pagaliau mes grįžtame į normalų gyvenimą.“
Šiuo metu daugelis tų šachtininkų ieško būdų išgyventi, iš naujo įsitvirtinti visuomenėje. Kai kurie jų tai daro kartu, kai kurie – pavieniui.
Štai Marijus Sepulveda, Omaras Reigadas ir Edisonas Penja uždirba vesdami seminarus apie tai, kaip išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. „Mes prikalbinome dar ir Luisą Ursuą, Samuelį Avalosą, Klaudijų Janjesą ir Chorkę Galilėjų. Ketiname suburti 22 žmonių grupę“, – sakė O. Reigadas.
Išgelbėjus šachtininkus, žurnalistų ir visuomenės dėmesį labiausiai patraukė M. Sepulveda – įdomi, charizmatiška asmenybė. Šiuo metu M. Sepulveda turi grupę pagalbininkų, kurie reklamuoja jo paskaitas. Be to, Santjago pakraštyje jis ketina atidaryti poilsio centrą, planuoja įkurti žirgyną bei prieglaudą šunims, o su šių gyvūnų pagalba – padėti įvariomis ligomis sergantiesiems grįžti į visuomenę. „Tai bus reabilitacijos centras, kuriame žmonės galės atgauti jėgas ne vaistais, o rūpindamiesi arkliais ir šunimis. Tai puikiausia terapija“, – sakė M. Sepulveda.
Verčiasi kaip išmano
Neseniai M. Sepulveda kartu su Ch. Galilėjumi, Karlu Bariosu ir Chose Enrike surengė Vašingtone parodą, skirtą 33 išgelbėtiems šachtininkams. Jo žmona Elvyra Valdivija per atidarymą sakė: „Buvo tikrai sunkių momentų, bet Marijus sugebėjo atsitiesti ir pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis. Jis turi kilnių idėjų ir yra nutaręs jas įgyvendinti. Kol kas sekasi visai neblogai.“
Kaip ir daugeliui čiliečių, išlaisvintiems kalnakasiams aktualios tokios pačios žemiškos problemos: kur gauti darbą, kaip išmaitinti šeimą. Vis dėlto, kaip teigia E. Penja – šachtininkas, išgarsėjęs tuo, kad puikiai sugeba parodijuoti Elvį Prestlį, žinomas ir kaip Tokijo bei Niujorko maratonų dalyvis, – daugeliui žmonių atrodo, kad išgelbėtieji kalnakasiai tiesiog pelnosi iš savo padėties. „Iš pradžių man buvo labai sunku. Kai kuriems atrodo, jog mes uždirbame kaip kokie futbolininkai, o iš tikrųjų mes gyvename kaip ir visi“, – sakė E. Penja.
Kitas kalnakasys, Pablas Roksas, iš karto po iškėlimo į paviršių grįžo dirbti į liūdnai pagarsėjusią šachtą netoli Kopjapo miesto. „Aš nuo 16 metų dirbau šachtininku, – iškeltas į paviršių sakė P. Roksas. – Ir nieko kito nemoku.“
O štai Osmanas Araja ir Darijus Segovija kardinaliai pakeitė savo profesijas: jiedu tapo smulkiaisiais verslininkais ir Kopjapo turgavietėse pardavinėja daržoves. „Tai labai rizikingas verslas, tačiau kol kas man puikiai sekasi“, – patenkintas O. Araja.
Karlas Mamania – kalnakasys iš Bolivijos, įstrigęs šachtoje kartu su čiliečiais, – metus atostogavo. Už gautus pinigus, kuriuos suaukojo gailestingi žmonės, jis įsigijo namą ir automobilį. Šiuo metu jis gyvena Čilės šiaurėje, Atakamos srityje.
Išgelbėti kalnakasiai, praleidę du mėnesius po žeme, yra pateikę Čilės vyriausybei ieškinį dėl to, kad ši nepakankamai kontroliavo, kaip laikomasi saugumo taisyklių kasyklose. Jie reikalauja 16 mln. dolerių kompensacijos. „Jei ši avarija nebūtų įvykusi, viskas būtų likę po senovei. Mes pateikėme ieškinį tam, kad daugiau tokia tragedija nepasikartotų. Ir tiems, kurie atėjo dirbti po mūsų, būtų saugu“, – paaiškino E. Penja.
