Net ir žinomi čempionai neatsispiria pagundai užsidirbti iš šalies... žudant žmones. Štai Rusijoje samdomais žudikais tapo net du sportininkai.
Šauta iš arti
Vienas iš nužudymu įtariamų atletų – tarptautinės klasės sporto meistras, Rusijos ir Europos jėgos trikovės čempionas Aleksejus Savosinas (43 m.). Įtariama, kad jis už pinigus nužudė stambų Jekaterinburgo verslininką. Kartu areštuotas ir 23 metų asmuo, kuris A. Savosinui padėjo. Abu įtariamieji kaltinami samdoma žmogžudyste.
Sibiro prekybos kompanijos direktorius Jevgenijus Konovalovas (36 m.) buvo nušautas šių metų vasarį. Jo visureigis „Toyota Land Cruiser“ daugiau kaip tris valandas prastovėjo vienoje judriausių Jekaterinburgo gatvių prie troleibuso žiedo. Praeiviams atrodė, kad sėdintis prie vairo vyras miega, kol vienas, smalsesnis, priėjęs arčiau priekiniame stikle pamatė kulkos padarytą skylę... Jis ir iškvietė policiją, o šiai atvykusiai beliko konstatuoti verslininko mirtį.
Prireikė daugiau kaip pusės metų, kol Sverdlovsko srities kriminalistams pavyko suimti žmogžudį. „Sulaikytas sportininkas duoda parodymus. Jis jau prisipažino, kad buvo pasamdytas nušauti direktorių, – pasakojo vienas ikiteisminį tyrimą atliekantis tardytojas. – Verslininką jis pasikvietė pasikalbėti, o šiam atvažiavus priėjo prie visureigio ir per langą šovė į galvą. Pasikėsintojas buvo ne tik taiklus – jam užteko vieno šūvio, – bet ir labai pasitikintis savimi. Žmogžudystė buvo įvykdyta miesto centre vidury dienos. Verslininkas, matyt, nesitikėjo tokios susitikimo baigties, nes visiškai nesisaugojo. Žmogus buvo nušautas net neužgesinus veikiančio variklio – šis taip tris valandas ir praburzgė šalia troleibuso žiedo.“
Už direktoriaus nužudymą A. Savosinui buvo sumokėta pusė milijonų rublių (litais būtų apie 50 000). Areštuotas A. Savosinas atskleidė ir jį pasamdžiusio žmogaus pavardę. Kol kas jis nesuimtas, todėl policija neatskleidžia jo asmenybės.
Užsakovo neišdavė
O štai kitas tos pačios sporto šakos – jėgos trikovės – atstovas Denisas Smelkovas jau nuteistas. Tiesa, jo sportiniai pasiekimai kiek mažesni – jis tik Maskvos taurės prizininkas. Tačiau nusikalstamame biznyje, ko gero, D. Smelkovas bus pažengęs gerokai toliau negu jo kolega Europos čempionas A. Savosinas. Leningrado srities teismas D. Smelkovui paskyrė 12 metų laisvės atėmimo. Bausmę jis jau atlieka griežto režimo pataisos kolonijoje.
Įrodyta, kad D. Smelkovas, Aleksandras Grišinas, Anatolijus Tamarovas ir Olegas Stelmachas įvykdė 4 ginkluotus apiplėšimus, per kuriuos pagrobė 11 milijonų rublių. Trys pirmieji iš to banditų ketverto gaujos vadeivos nurodymu nužudė du konkuruojančios grupuotės narius ir du saviškius. Pastarieji buvo nužudyti siekiant paslėpti kitų nusikaltimų pėdsakus. Taip pat įrodyta, kad buvęs sportininkas D. Smelkovas yra prikišęs nagus ir prie verslininkės Oksanos Ledniovos nušovimo.
Taigi D. Smelkovas jau įkalintas, O. Stelmacho bei A. Grišino byla dar nagrinėjama teisme, o dėl kai kurių visos gaujos nusikaltimų dar vyksta ikiteisminis tyrimas. Beje, dauguma iš tų banditų jau buvo nuteisti ir dabar, sėdėdami kolonijose, ėmė pasakoti apie padarytus nusikaltimus.
Vienos didelės firmos direktorė O. Ledniova buvo nušauta 2005 metų birželį Leningrado srities Vyborgo rajone. Automobilį, kurį ji vairavo, sustabdė, kaip visiems atrodė, tuometinės kelių milicijos pareigūnas. Jis priėjo prie mašinos, paprašė parodyti teises, įsitikino, kad prie vairo – tikrai O. Ledniova. Tada, matant daugybei liudininkų, jis... išsitraukė pistoletą ir 4 kartus šovė jai į krūtinę bei galvą! Netrukus milicija tuoj pat uždarė visus kelius, vis dėlto žudikas taip ir dingo be pėdsakų.
Ir tik po kurio laiko operatyvininkai ėmė įtarinėti, kad tai gali būti D. Smelkovo darbas. Šauta buvo į skirtingas kūno vietas. Atrodė, lyg žudikui kas būtų trukdę nusitaikyti. Vėliau paaiškėjo, kad iš tiesų dar vaikystėje D. Smelkovas buvo netekęs smiliaus ir tai jam trukdė taikliai šaudyti. Taigi prokurorams pavyko įrodyti, kad šaudė būtent D. Smelkovas. Užsakovo jis neišdavė. Rusijos spauda svarstė, kad tai galįs būti Pastatų griovimo asociacijos vadovas Igoris Tupalskis. Savo žūties dieną O. Ledniova pati vairavo savo automobilį. Tai buvo retas atvejis. Pasirodo, jos vairuotojas, I. Tupalskio žentas, tą dieną buvo pasiprašęs išleidžiamas iš darbo. Liudytojai papasakojo , kad O. Ledniova su I. Tupalskiu konfliktavo, o po jos mirties firmos šeimininku tapo I.Tupalskis.
Šiaip ar taip, prokurorai neturėjo dėl ko pateikti I. Tupalskiui kaltinimų, nes niekas nesiskundė. Vėliau jį norėta sulaikyti, bet Vyborgo miesto teismo teisėjas Jevgenijus Trichlebas nedavė sankcijos areštui, o kaip kardomąją priemonę paskyrė 2,3 milijono rublių užstatą. Rusijos spauda rašė, kad tai esąs turbūt pirmas kartas, kai teisėjas atsako ypatingai svarbių bylų prokurorui.
Žudikas prakalbo
Per ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad gauja, kurios veikloje dalyvavo ir D. Smelkovas, susibūrė 1999 metais. Jai vadovavo Aleksandras Urakčejevas, pravarde Saša Tatarinas. Ta gauja, kurioje buvo 13 žmonių, Sankt Peterburge ir Leningrado srityje keletą metų užpuldinėjo prekybos įmones ir turtingus verslininkus. Sulaikius pas nusikaltėlius buvo surasti 3 pistoletai su duslintuvais, 9 granatos, apie 3500 įvairaus kalibro šovinių.
Gaujos būstinė buvo Prioziorsko mieste. Pirmaisias šio tūkstantmečio metais jo gyventojai buvo įbauginti. Nusikaltimų būdavo daugybė, o liudytojų – nė vieno. Iš pradžių dar vienas kitas drąsuolis atsirado, bet tokie vos spėdavo grįžti iš parodymų davimo, o namuose jų jau laukdavo banditai...
Vis dėlto kriminalistams pavyko prakalbinti vieną iš artimiausių vadeivos A. Urakčejevo parankinių, kuris vykdydavo jo užduotis. Tai buvo „etatinis“ samdomas žudikas. Kol kas jis neįvardijamas, vadinamas tiesiog Vitalijumi.
Tas Vitalijus laikui bėgant buvo ėmęs suprasti, kad jo padėtis gaujoje tampa labai nepatikima. Kuo daugiau jis vykdė vadeivos nurodymų, tuo daugiau kraujo buvo ant jo rankų, bet kartu jis darėsi labai pavojingas vadeivai ir kaip jo juodų darbų liudytojas. Vitalijus matydavo, kas nutinka tiems, kurie per daug žino, tad ir pats jau to baiminosi. Taigi kai jam buvo pasiūlyta apsispręsti, ar laukti kulkos nuo saviškių, ar pradėti juos įdavinėti teisėsaugai, kad susišvelnintų bausmę, jis pasirinko antrąjį variantą.
Su Vitalijaus pagalba miške buvo surasti trys lavonai. Du iš nužudytųjų buvo pačios gaujos nariai, trečiasis – apiplėšto telefonų prekybos salono apsaugininko.
Vėliau Vitalijus papasakojo dar apie du nužudytus žmones. Ir vėl kriminalistai, pasikapstę miškuose, surado dar du lavonus – vieno gaujos „torpedos“ ir nušauto praporščiko. Pastarasis gaujai buvo pardavęs kelis iš karinio dalinio pavogtus ginklus ir tapęs neparankus.
Netrukus įrodymų buvo sukaupta pakankamai, ir 2003-iųjų pavasarį prasidėjo areštai. Tada į teisiamųjų suolą sėdo 16 kaltinamųjų. Dalis iš jų patys davė parodymus, tad teismas visus ir nuteisė kalėti. Vadeiva A. Urakčejevas gavo 14 metų, o kiti – nuo 6 iki 12 laisvės atėmimo. Visi jie buvo nuteisti tik už plėšimus arba reketą – iš pirmo karto žmogžudysčių įrodyti nepavyko. Tačiau kriminalistai nenuleido rankų, vis stengėsi prakalbinti jau įkalintus banditus ir galop sugebėjo atskleisti ne vieną „tamsią“ tų laikų bylą.
Situacija tuo laiku jau buvo kitokia, negu tada, kai Tatarino gaujos nariai siautėjo laisvėje. Dabar jiems, stumiantiems dienas pataisos kolonijose, norėjosi kuo geriau susitvarkyti buitį. Įkalinimo režimas galėjo palengvėti už bendradarbiavimą su kriminalistais. Gavę naudingos informacijos, pastarieji paprašydavo kolonijos vadovybės leisti daugiau pasimatymų, siuntinių, duoti geresnę kamerą.
Nušovė „valkata“
Tie įkalintų banditų pasakojimai buvo nepilni, bet patys faktai vertė iš kojų. Be kita ko, šitaip kriminalistai sužinojo, kas nužudė Murmansko uosto šešėlinius vadovus. Pasirodo, trys Tatarino gaujos nariai nuvažiavo į Murmanską ir nužudymus įvykdė labai profesionaliai.
Vienas iš Murmansko uosto bosų buvo nušautas vidury dienos, saugomas keturių asmens sargybinių. Tuo metu jie penkiese ėjo uosto teritorija. Netoliese, kaip atrodė, du benamiai tiesiog susimušė dėl butelio degtinės. Apsaugininkai vos sekundei atkreipė į juos dėmesį, bet ir to užteko, kad vienas iš „benamių“ iš po savo skarmalų išsitrauktų ginklą ir į bosą paleistų visą apkabą... Dar po sekundės kitos tie „benamiai“ jau buvo lyg skradžiai žemėn prasmegę.
Kitas murmanskietis buvo nušautas kavinėje. Jis vienas sėdėjo už staliuko ir valgė sriubą. Kažkoks tipelis, eidamas pro šalį, išsitraukė pistoletą su duslintuvu, šovė į žmogų ir ramiai nužingsniavo savo keliais. Niekas nieko iškart net nepastebėjo. Tik po kurio laiko atėjęs padavėjas pamatė, kad žmogus sukniubęs į lėkštę...
Tos bylos Murmanske buvo laikomos neišaiškinamomis ir niekas neturėjo vilčių, kad pavyks nustatyti vykdytojus (kaip vėliau paaiškėjo, tą pačią dieną jie paliko Murmanską). O dabar tie žudikai jau vėl vaikšto po Murmanską – tik jau vedžiojami policijos, pasakodami ir rodydami, kaip viskas vyko.
Taip lankantis įkalinimo įstaigose teisėsaugininkams pavyko atskleisti dar 9 žmogžudystes. Jas įvykdė 13 įtariamųjų, o dabar iš jų likę gyvi tik aštuoni. Vienas gavo galą kalėjimo kameroje, kiti žuvo tarpusavio kovose.
Be taisyklių – ir gyvenime
Iš sportininkų nusikaltėlių dar verta paminėti buvusį mišriųjų kovų menų („kovų be taisyklių“) pasaulio čempioną Zalimchaną Sulchanovą (25 m.). Dagestano Aukščiausiasis Teismas už verslininko šeimos narių ir giminaičių nužudymą jam paskyrė laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Už tą patį nusikaltimą Z. Sulchanovo pusbrolis Danialas Mamatulajevas gavo 22 metus.
Tos žudynės buvo įvykdytos 2006 metų kovo mėnesį. Du banditai, įsiveržę į verslininko Rasulo Albegovo butą, žiauriai nužudė ne tik šeimininką, jo 9 mėnesių sūnų ir dvi dukterėčias – 13 ir 15 metų. Iš namų buvo pagrobta viso labo 5000 rublių ir stalo įrankių vos už 2000 rublių.
Žudikus padėjo išaiškinti tik per stebuklą likę gyvi vyresnysis R. Albegovo sūnus ir jo žmona. D. Mamatulajevas buvo sulaikytas Stavropolyje, o Z. Sulchanovas – Chabarovsko oro uoste, ką tik sugrįžęs iš varžybų Pietų Korėjoje.
Neonacis psichiatrinėje
Dar vienas mišriųjų kovų menų pasaulio čempionas Viačeslavas Dacikas buvo sulaikytas Sankt Peterburge. Rusijos sporto pasaulyje V. Dacikas gerai žinomas. Vienu metu jis boksavosi, vėliau, ėmęsis mišriųjų kovų menų, tapo Rusijos, o 2006 metais – ir pasaulio čempionu.
V. Dacikas, pravarde Rudasis Tarzanas – ne žudikas, jis „tik“ užpuldinėjo telefonų prekybos salonus. Vienu metu jį apkaltino dalyvavus ginkluotame apiplėšime, vėliau pripažino nepakaltinamu ir uždarė į psichiatrinę ligoninę, o iš ten jis pabėgo. 2010 metais V. Dacikas buvo sulaikytas Norvegijoje, kai pats atėjo į policiją, atidavė ginklą ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Tuo laiku jis jau simpatizavo neonaciams ir priklausė Rusijoje uždraustai Slavų sąjungai. Atlikusi tyrimą Norvegijos policija nustatė, kad V. Dacikas planavo nužudyti Rusijos pasiuntinybės Osle darbuotojus, tai pat ketino žudyti vietinius musulmonus. Buvo sulaikyti dar du neonaciai rusai ir estas, pas juos rasta daugybė ginklų.
Taigi norvegai V. Dacikui politinio prieglobsčio nesuteikė ir jis buvo sugrąžintas į tėvynę. Dabar jam vėl paskirta psichiatrinė ekspertizė. Norvegų psichiatrai V. Daciką, sugebėjusį pereiti dviejų valstybių sienas, yra pripažinę pakaltinamu.
Petras KURMELIS
