Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vladimiras Putinas tai bandė ir anksčiau, bet mes negalime nusileisti, politico.eu rašo Andersas Foghas Rasmussenas, buvęs NATO generalinis sekretorius. Toliau pateikiame jo tekstą.

Vladimiras Putinas tai bandė ir anksčiau, bet mes negalime nusileisti, politico.eu rašo Andersas Foghas Rasmussenas, buvęs NATO generalinis sekretorius. Toliau pateikiame jo tekstą.

REKLAMA

Kai pirmą kartą susitikau su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, jis mūsų susitikimą pradėjo pasakydamas, kad nori išformuoti NATO. Jei NATO sąjungininkės įsitrauks į naujausius Rusijos pasiūlymus dėl naujų saugumo santykių Europoje, jos tiesiogiai padės V. Putinui žengti žingsnį arčiau savo tikslo, suteikdamos jam pranašumą Vidurio ir Rytų Europoje.

Remiantis naujais Rusijos pasiūlymais, NATO turės prašyti Maskvos sutikimo dislokuoti karius Vidurio ir Rytų Europoje, susilaikyti nuo „bet kokios karinės veiklos“ Rytų Europoje, Pietų Kaukaze ir Centrinėje Azijoje bei sustabdyti bet kokias NATO pratybas šalia Rusijos. Susitarime taip pat reikalaujama rašytinės garantijos, kad Ukrainai nebus pasiūlyta narystė NATO, o sutarties su JAV projektas uždraus jai siųsti karo laivus ir lėktuvus į „vietoves, kuriose jie gali smogti taikiniams kitos šalies teritorijoje“, pavyzdžiui, Baltijos šalyse ir Juodojoje jūroje.

Tai nėra rimtas pasiūlymas iš žmogaus, kuris nori ramybės.

Rusija tai jau bandė ir anksčiau. 2009 m. lapkritį NATO atmetė Rusijos pasiūlytą Europos saugumo sutarties projektą, nes NATO ir Rusijos santykiai jau pakankamai aprėpti ir reglamentuoti 1997 m. steigiamajame akte dėl abipusių santykių, 1999 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) chartijoje dėl Europos saugumo, ir 2002 m. Romos deklaracijoje. Pastaroji ėmėsi svarbių žingsnių, kad prisitaikytų prie Rusijos ir paskatintų dialogą, įsteigdama NATO ir Rusijos tarybą.

REKLAMA

V. Putinas yra įgudęs kurti krizes tik tam, kad vėliau jas užgesintų, kaip koks ugniagesys, bandantis numalšinti paties įžiebtą ugnį. Grasindamas įsiveržti į Ukrainą, jis apskaičiavo, kad JAV ir kitos Vakarų valstybės gali tiesiogiai derėtis su Kremliumi, siūlydami lengvatas ir leisdami jam išlaikyti įtaką buvusiose sovietinėse šalyse mainais už taiką.

V. Putinas gerai atlieka blogiečio vaidmenį, bet jo taktika pasiteisins tik tada, jei nusileisime. Laikas V. Putiną įsprausti į kampą.

Jokiomis aplinkybėmis JAV ar NATO neturėtų prisiimti įsipareigojimų dėl būsimos plėtros, nei realios, nei de facto. Rusija jau pasirašė 1999 m. ESBO chartiją, kuri suteikia „kiekvienai dalyvaujančiai valstybei teisę laisvai pasirinkti arba keisti savo saugumo susitarimus, įskaitant aljanso sutartis, kai jos vystosi“.

Tai taip pat reiškia, kad turėtume panaikinti V. Putino de facto veto Ukrainos ir Gruzijos euroatlantinių siekių atžvilgiu, pasiektą šiose šalyse kurstant žemo lygio konfliktus, kurių intensyvumą jis didina ir mažina, kad atitiktų savo darbotvarkę.

REKLAMA
REKLAMA

Pažadėjome Gruzijai ir Ukrainai vietas prie NATO stalo 2008 m., ir atėjo laikas parengti veiksmų planą savo pažadui įgyvendinti. Jei reikia, galime tai padaryti su išlyga, kad NATO 5 straipsnis apima tik Kijevo ir Tbilisio kontroliuojamą teritoriją, tačiau NATO negali vykdyti atvirų durų plėtros politikos, kurioje ji ir toliau leistų V. Putinui būti jų durininku.

Ar Putinas įsiverš į Ukrainą? Tik jis tą žino. Tačiau jei jis tai padarys, turime nusiųsti reikšmingą karinę pagalbą Ukrainai ir pradėti ekonomines sankcijas, kurios suluošins Rusijos ekonomiką, įskaitant gamtinių dujų vamzdyno „Nord Stream 2“ atšaukimą.

Ukrainiečiai yra užgrūdinta tauta, norinti kovoti už laisvę, kurią didžioji Europos dalis laiko savaime suprantamu dalyku, ir mes, laisvajame pasaulyje, neturime turėti iliuzijų, kad jie taip pat kovoja už mūsų laisvę. Istorija byloja, kad agresoriai nelinkę likti savo pačių kaimynystėje.

NATO yra taikos aljansas ir negali derėtis su ginklais rankose. Ir jei dabar atsitrauksime, tą signalą garsiai ir aiškiai išgirs ir mumis besiremiančios demokratijos, ir mūsų laisvės bijantys autokratai. Jie nori tik taikaus bendradarbiavimo su Rusija ir siekia įtraukti Maskvą į diskusijas apie Europos saugumo architektūrą. Tačiau šį bendradarbiavimą apsunkino V. Putino elgesys.

Net kai Rusija 2014 m. sugriovė įstatymais pagrįstą tarptautinę tvarką, mes vis tiek siekėme dialogo. Dialogas yra svarbus, bet jis turi vykti mūsų sąlygomis, pripažįstant, kad mes nesiderame remdamiesi grasinimais ir eskalavimu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų