Peržvelgus 2008 metus galima surasti nemažai įvykių, kurie buvo vertinami kaip Baltarusijos „atsigręžimas“ į Europą bei ES ir Baltarusijos santykių atšilimas. Spalio mėnesį, nepaisant šalyje nedemokratiškai vykusių parlamento rinkimų, ES sutiko pusmečiui atidėti sankcijų Baltarusijai taikymą. Baltarusija, greta Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano, taip pat galėtų prisijungti prie Europos Komisijos parengtos Rytų partnerystės programos, kuri buvo palankiai įvertinta Europos Vadovų Tarybos susitikime. Ar tikėtina ir kuo yra grindžiama Baltarusijos ir ES partnerystė?
1994 m. Aleksandrui Lukašenkai atėjus į valdžią ir režimui aiškiai krypstant nedemokratine linkme, ES ir Baltarusija, atrodo, nustojo domėtis viena kita – politinis dialogas iš esmės nebuvo palaikomas. Dar 1997 m. buvo nuspręsta apriboti Baltarusijai ES teiktą techninę paramą. Taip pat buvo įvestas draudimas susitikinėti su aukštesnio kaip viceministras rango Baltarusijos politikais. 2004 m. ES sudarė „juodąjį sąrašą“, kuriame 2008 m. lapkritį buvo net 41 pavardė asmenų, įskaitant ir A. Lukašenką, kuriems buvo draudžiama išduoti vizas į ES.
Vis dėlto Baltarusijai „priartėjus“ – Baltarusijos sienoms tiesiogiai pradėjus ribotis su ES, toliau ignoruoti A. Lukašenkos režimo egzistavimo nebebuvo galima. 2006 m. ES paskelbė dokumentą „Ką ES gali duoti Baltarusijai“, kuriame šiai šaliai yra siūloma partnerystė, jeigu bus atsižvelgta į 12 režimui keliamų sąlygų.
Tarp tų 12 reikalavimų Baltarusijai yra politinių kalinių paleidimas, nevyriausybinių organizacijų teisių gerbimas, žiniasklaidos liberalizavimas ir t. t. Baltarusiją, įgyvendinusią šiuos reikalavimus, būtų galima vadinti demokratine valstybe. Tačiau A. Lukašenkos režimas juk gali juos įgyvendinti tik „iš dalies“ arba, pasitelkęs viešųjų ryšių technologus, sukelti besireformuojančios šalies įspūdį...
A. Lukašenkai pabodo būti vadinamam paskutiniu Europos diktatoriumi, tad 2008 m. pradžioje jis pasamdė viešųjų ryšių ekspertą lordą Timothy Bellą, įvaizdžio kūrimo klausimais dirbusį su M. Thatcher, A. Pinochetu ir B. Berezovskiu. Pats lordas, pradėjęs darbuotis su A. Lukašenka, pažymėjo, kad Baltarusijos vadovas nesupranta, kodėl negali tuo pat metu būti tiek Vakarų, tiek Maskvos draugu.
2008 m. vasarą buvo paleista didžiuma politinių kalinių, įskaitant ir A. Kozuliną, kuris, būdamas didelis A. Lukašenkos kritikas, užsitraukė šio nemalonę. Politinių kalinių paleidimas buvo vienas svarbiausių nuolat pabrėžiamų Vakarų reikalavimų Baltarusijai. Vakarai iš karto sureagavo į A. Kozulino paleidimą – JAV pirmosios nusiuntė Valstybės departamento pareigūną į Minską aptarti tolesnių Baltarusijos žingsnių politikos liberalizavimo linkme.
Įvykių Gruzijoje metu A. Lukašenka elgėsi taip pat gana neįprastai – jis neskubėjo reikšti savo paramos Rusijai. Baltarusija dar iki šiol nepripažino Rusijos okupuotų ir nepriklausomybę paskelbusių Pietų Osetijos ir Abchazijos, nors buvo žadėta, kad šis klausimas bus sprendžiamas iš karto po naujojo parlamento išrinkimo. A. Lukašenka prasitarė, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos statuso klausimas bus svarstomas tuoj po Naujųjų metų, o Rusijos žiniasklaida jau spėjo paviešinti, kad Baltarusijos sprendimas iš esmės priklausys nuo derybų su Rusija dėl dujų kainų baigties. Vis dėlto Vakarai spėjo pagirti „santūrią“ Baltarusijos poziciją Gruzijos įvykių atžvilgiu.
Prieš rugsėjį vykusius parlamento rinkimus į Baltarusiją buvo pakviestas didelis stebėtojų skaičius – apie 450 žmonių. Palyginti su 2006 m. prezidento rinkimais, tai tikrai reiškė nemažus pokyčius, nes anuomet didelė dalis ESBO ir ES rinkimų stebėtojų nebuvo įleisti į šalį, kitiems buvo trukdoma veikti, kai kurie iš jų net buvo sulaikyti.
Vis dėlto tiek ES, tiek ESBO pripažino rinkimus Baltarusijoje nedemokratiškais, tačiau ES ir toliau siuntė Baltarusijai atšilimo signalus. ES užsienio reikalų komisarė Benita Ferrero-Waldner viešai džiaugėsi Baltarusijos „pasiryžimu aptarti ESBO pasiūlymus Baltarusijos rinkimų sistemai pagerinti“.
Lapkričio mėnesį buvo priimtas sprendimas leisti spausdinti ir platinti du nepriklausomus laikraščius – „Narodnaja volia“ ir „Naša niva“. Komisarė B. Ferrero-Waldner pasveikino šitokį Baltarusijos žingsnį. Gruodžio mėnesį Baltarusijos teisingumo ministerijoje pagaliau (tai buvo jau ketvirtas kreipimasis į ministeriją su prašymu įregistruoti) buvo įregistruotas A. Milinkevičiaus vadovaujamas opozicinis judėjimas „Už laisvę“. Baltarusija vėl sulaukė sveikinimų – šį kartą iš ES diplomatijos vadovo Javiero Solanos.
Baltarusija norėtų „pakilti“ ir verslo akyse. Londone buvo surengtas Baltarusijos investicijų forumas, kuriame siekta suvilioti užsienio verslininkus investavimo šioje šalyje galimybe. Baltarusija, atrodo, yra rimtai suinteresuota pritraukti daugiau užsienio investicijų, nes vien tik 2008 m. buvo priimta 30 naujų teisės aktų, kurie turėtų padėti sukurti verslui palankesnę aplinką ir liberalizuoti verslo sąlygas (nors kritikai vis dėlto pažymi, kad naujieji teisės aktai yra labiau „kosmetinio“ pobūdžio). Šiaip ar taip, Pasaulio banko duomenimis, per vienus metus pagal aplinkos šalyje palankumą verslui Baltarusija pasaulyje iš 115 vietos pakilo į 85-ąją.
Vis dėlto atrodo, kad besireformuojančios Baltarusijos įvaizdis tėra lordo T. Bello (ar kito viešųjų ryšių specialisto) darbo vaisius. Šalyje neišnyko nei politiniai kaliniai – metų pabaigoje buvo suimtas studentas aktyvistas Aleksandras Barazenka, – nei žiniasklaidos suvaržymai. Naujai priimtas visuomenės informavimo priemonių įstatymas netgi sugriežtino žiniasklaidos priemonių registracijos tvarką ir apribojo žodžio laisvę.
Balandį bus priimtas sprendimas dėl Baltarusijos dalyvavimo Rytų partnerystės programoje ir dėl suspenduotų vizų sankcijų atnaujinimo Baltarusijos pareigūnams. Jeigu A. Lukašenkos balansavimo tarp Rusijos ir ES politika ir viešųjų ryšių triukai pasiteisintų (dar galėtų prisidėti ir didesnis konfliktas tarp Rusijos ir ES), Baltarusijai atsivertų bevizio režimo ir laisvosios prekybos zonos su ES galimybė, kurią numato Rytų partnerystės programa.
Siūlydama dalyvavimą šioje programoje Europa neturėtų pamiršti, kad A. Lukašenka yra sunkus partneris – net ir Rusijai.
Agnė Kazlauskaitė
