Nelengva adaptuotis prie „normalaus“ gyvenimo, grižus iš konflikto zonos. Palestina, tiksliau, Vakarų pakrantė, šiuo metu aprimusi, komendanto valandos gana retos, susišaudymų taip pat nedaug, bet taikingos šios situacijos irgi nepavadinsi. Keista, kad man nebereikia išlipti iš autobuso tam, jog pereičiau patikrinimo punktą. Apartheido sienos, aprašytos pačiais liūdniausiais grafiti, taip pat nematyti. Nemačiau dar nei vieno kareivio ar ginklų, kurių prisižiūrėjau tikriausiai per daug. Dar niekas man neatkišo prieš veidą M-16.
Neapykantos išraiškos Hebrone
Prieš vykstant į Palestiną maniau, jog žinau apie šį konfliktą tikrai nemažai – visgi studijavau apie jį keletą metų, rašiau apie tai rašto darbus, žiūrėjau begalę dokumentinių filmų, kalbejau su tais, kurie ten buvo. Bet tikroji padėtis atsiskleidžia tik ten nuvykus, padėtis apie kurią sunku rišliai rašyti ar kalbėti. Niekad gyvenime nemačiau tiek nevilties, neapykantos ir liūdesio.
Vienas ryškiausiai matomų Izraelio politinės priespaudos įrankių – tai apartheido arba atskyrimo siena, kuri vietomis siekia 8 metrus, yra dažnai betoninė ir prikaišiota įvairių automatinių jutiklių, kurie duoda signalą šauti automatiškai, jei kas prieina per arti. Lietuvos žiniasklaidoje, kaip ir užsienio, ši siena vadinama „ginybine“ – pavadinimas, kuris jokiu būdu neišduos tikrųjų jos tikslų. Ji įgalina Izraelio vyriausybę vogti ir taip deficitinį vandenį, naudojamą pripildyti kolonistų baseinus bei laistyti vejas, kai tuo tarpu Palestiniečių pabėgelių stovyklose vandens gėrimui ir virimui nebūna keletą savaičių.
Ši siena statoma, žinoma, ant Palestiniečių žemės; ji dažnai atskiria ūkininkus nuo jų laukų, kuriems pasiekti dabar jau reikia specialaus, bet praktiškai neįmanomo gauti leidimo. Tokia Izraelio vykdoma politika turi ne tik materialinių tikslų – vandens bei žemės pasisavinimas. Ji taip pat padeda įgyvendinti kur kas platesnius, psichologinius, tikslus – Palestiniečių kasdienis pažeminimas bei etninis valymas. Kas norės užauginti vaikus tokioje žemėje, kur pro langą matyti tik betoninė siena, kur nuvykti į sostinę arba prie jūros – „drambliuko svajonė“?
Izraelio dešiniųjų vyriausybės taktika siena neapsiriboja. Šiuo metu vykstančios derybos dėl derybų (jos vyksta tam, jog pradėti tikrąsias taikos derybas) ne itin sėkmingos pirmiausia dėl Izraelio atsisakymo sustabdyti naujų kolonijų statymą Vakarų Pakrantėje. Vėlgi, Lietuvos spaudoje žodis „settlers“ verčiamas „naujakuriai“, kuris, mano manymu, per švelnus. „Kolonistai“ čia tinka kur kas geriau, nes gyvenvietės yra visiškai nelegalios pagal tarptautinę teisę. Amerikos žiniasklaidoje šios žydų kolonijos vadinamos nekaltu žodžiu „neighbourhoods“, arba „kaiminystės“ lietuviškai.
Prieš vykstant į Palestiną girdėjau apie tas kolonijas, bet net ir jokiame košmare nesapnavau, kiek ten jų daug. Net neįsivaizdavau, kad Palestiniečiams neleidžiama naudoti gatvių, kuriomis vaikšto „naujakuriai“, nesvarbu, jog ši teritorija yra už taip vadinamos Žaliosios linijos. Britiška žiniasklaida nekalba apie tai, jog kolonistams leidžiama nešiotis ginklus gatvėje dienos metu. Palestinietis su ginklu, žinoma, būtų pavadintas teroristu ir tiesiog nušautas vietoje.
Kolonistams leidžiama nešiotis ginklus mieste. Hebron, 2009. (Thomas Kelsey nuotr.)
Taigi, ką atneš tos taikos derybos, jeigu ir jos prasidės? Per derybas, prasidėjusias Oslo Akordais, kolonijos Vakarų Pakrantėje bei Gazos ruože pradėjo augti kaip grybai po lietaus. O baigėsi jos antrąja Intifada, trukusia keturis smurto ir žudynių metus. Manęs kažkodėl neapleidžia jausmas, jog jeigu šitokia beviltiška situacija Šventojoje Žemėje nebus išspręsta greitu metu, galime sulaukti ir trečiosios Intifados.
Inga Vaičiakauskaitė
Plačiau galite skaityti http://actforpalestine.wordpress.com/
