Naujieji 2009 metai tik prasidėjo, o Artimuosius Rytus vis dar drebina karštas karinis konfliktas, kuris įsižiebė praeitų metų pabaigoje. Tiksliau, šis konfliktas ruseno jau ne vienerius metus, tai kiek prigesdamas, tai dar smarkiau įsižiebdamas. Dabar, atrodo, dar vienas „įsižiebimo“ laikotarpis. Žinoma, kalbu apie Izraelio ir Palestinos autonomijos sąveikos problemą ir tai, kas dabar vyksta Gazos ruože. Situacija yra labai sudėtinga ir nevienareikšmė, ji primena lygtį be sprendimo (arba lygtį, kurios sprendimo dar niekas neatrado). Šiame konflikte yra dvi pusės – kiekviena su savo „teisybe“, tikslais ir siekiais.
Iš vienos pusės yra „Hamas“ – teroristinė organizacija, periodiškai apšaudanti iš savo pozicijų Izraelio teritoriją bei deklaruojanti siekį sunaikinti žydų valstybę. Iš kitos pusės yra Izraelis, siekiantis sunaikinti „Hamas“ kartą ir visiems laikams. Gazos ruože užvirė žūtbūtinė kova. Galima teigti, jog Tel Avivui trūko kantrybė ir jis pradėjo karinę operaciją neatsižvelgdamas į tai, ar šiuo atveju pergalė gali būti pasiekta ir kokia yra galima jos kaina. Iškart po operacijos „Išlydytas švinas“ pradžios atsirado klausimas apie Izraelio veiksmų logiškumą ir proporcingumą, atsakant į šalies teritorijos apšaudymą. Sunerimusi tarptautinė bendruomenė pareiškė iniciatyvą susodinti konflikto šalis prie derybų stalo, bet Tel Avivas atmetė bet kokius paliaubų pasiūlymus (išskyrus trumpalaikius humanitarinius – pirmos tokios 3 valandų paliaubos buvo paskelbtos sausio 7 dieną). Izraelis supranta, jog sustabdyti operaciją ir sėsti prie derybų stalo reiškia suteikti „Hamas“ galimybę atsikvėpti ir atgauti jėgas. Izraelio planai kitokie – jis nori suduoti mirtiną smūgį teroristinei organizacijai ir todėl yra pasiryžęs ignoruoti pasaulio bendruomenės susirūpinimą.
Kaip ir buvo pažymėta, pagrindinis priekaištas Tel Avivui yra dėl veiksmų neproporcingumo ir, galima sakyti, žiaurumo. Aukų skaičius Gazos ruože auga kiekvieną dieną, operacija jau nusinešė daugiau nei pusę tūkstančio gyvybių. Tarp žuvusiųjų ne vien „Hamas“ grupuotės nariai, žūsta ir nekalti žmonės – moterys ir vaikai. Deja, kitaip ir negalėjo būti, nes Gazos ruožas yra labai tankiai apgyvendinta teritorija: šiame nedideliame žemės lopinėlyje gyvena apie 1,5 mln. žmonių. Tokiomis aplinkybėmis tiesiog neįmanoma išvengti atsitiktinių aukų. Galima numanyti, jog Izraelis, prieš pradėdamas karinę operaciją, tai žinojo.
Bet gal tikrai nėra ko stebėtis. Izraelis, kaip valstybė, nuo pat savo įsikūrimo garsėjo drąsiais ir net drastiškais sprendimais, kas, tiesą sakant, ir padėjo jam savo laiku atsilaikyti prieš arabų pasaulį. Tel Avivas deklaruoja, jog vykdydamas karinę operaciją siekia vieno – užtikrinti savo piliečių saugumą ir, įgyvendindamas tą tikslą, nesiruošia vadovautis jokiais protingumo ar proporcingumo kriterijais. Istoriškai žiūrint, būtent tokią politiką Izraelis vykdo jau daugelį metų. Galima prisiminti 1967 metų Šešių dienų karą ar pirmuosius žydų valstybės išbandymus 1948 metais, kada ir susiformavo tokios strategijos principai.
„Hamas“ taip pat neketina pasiduoti, juo labiau, kad Izraelis šiuo metu siekia tik vieno – sunaikinti šią organizaciją. Sunku pasakyti, ar Tel Avivui pavyks sutriuškinti šį teroristinį judėjimą. Be jokių abejonių, „Hamas“ bus suduotas stiprus smūgis, bet negalima būti tikram, jog šis smūgis taps mirtinu. Susiklosčiusioje situacijoje šiai teroristinei organizacijai nėra ko prarasti, tad jos aktyvistai irgi yra pasiryžę kovoti „iki paskutiniųjų“. Čia pat reikėtų pažymėti, jog „Hamas“ nevienareikšmiškai vertinama ir pačiame arabų pasaulyje. Kaip pažymėjo kitos palestiniečių organizacijos „Fath“ atstovas Mohammedas Dahlanas interviu leidiniui „Spiegel Online“, vienintelė „Hamas“ strategija yra „destrukcija ir chaosas“. Pasak M. Dahlano, šios teroristinės organizacijos valdymas Gazos ruože yra pagrįstas baime. „Žmonės bijo islamistų ir nė vienas Gazoje nedrįsta reikšti kritikos. Priešingu atveju jų laukia įkalinimas ar net mirtis“, – pažymi jis.
Galiausiai, bandant kalbėti apie šią karinę konfrontaciją, peršasi tik viena tiksli ir teisinga išvada (kuri savaime nieko nepasako) – situacija Gazos ruože yra be galo sudėtinga. Tas, kas galėtų ją išspręsti, be jokių abejonių, būtų vertas Nobelio taikos premijos. Nėra universalios išeities. Kaip bežiūrėtum – matysi tą patį: iš vienos pusės Izraelis, gyvenantis nuolatiniame karo stovyje, pasiryžęs ginti ir užtikrinti savo piliečių saugumą bet kokiais metodais ir bet kokia kaina. Iš kitos – pasaulyje pripažinta teroristine organizacija, bet kartu ir civiliai gyventojai, moterys ir vaikai – ant kurių galvų krenta Izraelio „išlydytas švinas“. Kiekviena konflikto šalis turi savo tiesą, kokia ji bebūtų, ir ją gina. Bet baisiausia, žinoma, tai, jog žūsta žmonės. Nežinau, ar šis faktas gali būti pateisintas kokiomis nors „tiesomis“ ar tikslais.
Viktor Denisenko
